Ar menininkai pasmerkti skurdui?

Žmo­nės, ku­rie nu­spren­dė sie­ti sa­vo atei­tį su me­nu, su­si­du­ria su dau­gy­be pro­ble­mų. Da­lis vi­suo­me­nės juos lai­ko be­pro­čiais, ne­sio­rien­tuo­jan­čiais rea­ly­bė­je, darb­da­viai siū­lo ma­žą at­ly­gį, tė­vai „žu­do“ ner­vi­nes ląs­te­les, ne­ri­mau­da­mi, už ko­kius pi­ni­gus duo­ną val­gys jų duk­ros ir sū­nūs. Pa­tys stu­den­tai iki iš­nak­tų lau­kia atei­nant mū­zos dirb­tu­vė­se.

Apie me­ną ir pi­ni­gus „Šiau­lių kraš­tui“ pa­sa­ko­ja trys me­nų stu­den­tai.

Kur­ti ga­li­ma vi­sur

Ani­ma­to­riaus ke­lią pa­si­rin­kęs Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos stu­den­tas Lu­kas Ran­ders tei­gė pui­kiai su­vo­kian­tis, kad taip die­vi­na­ma ani­ma­ci­ja vos bai­gus stu­di­jas pa­ro­dys jam nu­ga­rą. Ant­rą kur­są bai­gęs vai­ki­nas nei­dea­li­zuo­ja aukš­to­jo moks­lo dip­lo­mo. Bai­gęs mo­kyk­lą bū­tų mie­lai at­si­da­vęs sa­vęs pa­ži­ni­mui dar­be, ke­lio­nė­se ir kū­ry­bo­je.

Ket­vir­tam se­mest­rui pa­sie­kus fi­ni­šą Lu­kas su­vo­kė dai­lės aka­de­mi­jos pliu­sus ir mi­nu­sus. Jau­nuo­lio ma­ny­mu, dės­ty­to­jai pui­kiai iš­ma­no, kaip tap­ti ge­rais stu­den­tų drau­gais, ta­čiau jų su­pra­ti­mas apie stu­di­jų ko­ky­bę ge­ro­kai šlu­buo­ja.

Pak­laus­tas, kaip sa­ve įsi­vaiz­duo­ja po pen­ke­rių me­tų, Lu­kas ne­dve­jo­da­mas at­sa­ko, kad vie­nin­te­lė vie­ta, kur jis sa­vęs neį­si­vaiz­duo­ja yra šal­ta­sis ka­ras.

Svar­bu – gy­ve­ni­mas, o ne pi­ni­gai

Bū­si­ma ke­ra­mi­kė Gin­ta­rė Miš­ki­ny­tė žmo­nėms, ku­rie tei­gia, kad jos atei­tis mig­lo­ta, pa­su­kio­tų pirš­tą prie smil­ki­nio. Mer­gi­na yra įsi­ti­ki­nu­si, kad ne stu­di­jos, o žmo­gus su­si­ku­ria sau dar­bo vie­tą ir jei steng­sie­si, tai ne tik svies­to ant duo­nos už­si­tep­si, bet ir ga­ba­lą la­ši­šos už­me­si.

Nuos­ta­bą ke­lian­tis mer­gi­nos at­kak­lus dar­bas pa­grin­džia fak­tą, kad Gin­ta­rė me­ną pa­mi­lo dar vai­kys­tė­je. Ji bai­gė mu­zi­kos ir dai­lės mo­kyk­las. Įvei­ku­si bran­dos eg­za­mi­nus, ne­puo­lė į ar­ti­miau­sią pre­ky­bos cent­rą pirk­ti in­for­ma­ci­nio žur­na­lo „Kur sto­ti?“. Ji ty­liai džiau­gė­si priar­tė­ju­si prie iš­sva­jo­tų stu­di­jų.

Ar­ti­mų­jų pa­lai­ky­mas pa­ska­ti­no Gin­ta­rę neiš­si­ža­dė­ti sa­vo pri­gim­ties ir siek­ti ge­rų pro­fe­si­nių re­zul­ta­tų. „Da­ry­ti tai, ką su­ge­bi, yra do­va­na. Kas tie pi­ni­gai pa­ly­gi­nus su gy­ve­ni­mu“,– sa­kė Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos stu­den­tė.

Die­ną – staig­me­nos, nak­tį – at­sa­ko­my­bė

Ki­še­nė­je tu­riu pen­kias­de­šimt pen­sų, joks aš var­guo­lis“,– šyp­so­da­ma­sis sa­ko pro­tą dėl spal­vų ir li­ni­jų pa­me­tęs Ig­nas Ne­fas. Da­ni­jo­je mul­ti­me­di­jos di­zai­ną stu­di­juo­jan­tis vai­ki­nas yra pa­ten­kin­tas sa­vo spren­di­mu.

Nuo pat paaug­lys­tės Ig­ną do­mi­no spal­vos, di­na­mi­ka ir tech­no­lo­gi­jos. No­rė­da­mas vi­sus šiuos tris kom­po­nen­tus su­jung­ti į vie­ną, vai­ki­nas ėmė­si ieš­ko­ti stu­di­jų už­sie­ny­je. Mul­ti­me­di­jų di­zai­nas skam­bė­jo pa­trauk­liau­siai. Va­sa­ros įkarš­ty­je, aso­cia­ci­ja su mul­ti­vi­ta­mi­nų sul­ti­mis jį ga­lu­ti­nai pa­lau­žė.

Dirb­da­mas su gar­su, vaiz­du, ani­ma­ci­ja, Ig­nas ku­ria ry­šį tarp kom­piu­te­rio ir var­to­to­jo. Ant­rą kur­są bai­gęs vai­ki­nas ma­no, kad mul­ti­me­di­jų di­zai­ne­rio spe­cia­ly­bė yra pui­kiau­sias pa­si­rin­ki­mas tiems, ku­riems ne­si­mie­ga.

Šikš­nos­par­nio gy­ve­ni­mo rit­mą pe­rė­męs stu­den­tas ma­no, kad die­nos me­tu rei­kia sem­tis idė­jų. Ber­ly­nas, Lon­do­nas, Ko­pen­ha­ga, Var­šu­va jau įsi­mi­nė šio vai­ki­no vei­do bruo­žus. Ig­nas nie­ka­da nė­ra pla­na­vęs ke­lio­nių, tie­siog po pa­skai­tų dvi­ra­čiu pa­sie­kia sto­tį ir ke­liau­ja iš vie­nos vie­tos į ki­tą.

Anot jo, am­ži­nas ju­dė­ji­mas pri­ver­čia pa­ma­ty­ti tai, ko ne­si ma­tęs ir pa­jaus­ti tai, ko nie­ka­da ne­si jau­tęs.

„Taip ir gy­ve­nu tarp die­nos staig­me­nų ir nak­ties at­sa­ko­my­bės“, – sa­kė stu­den­tas.

Vaida DAIGINAITĖ