Šie metai paskelbti Europos kultūrų dialogo metais. Kovo mėnesį oficialiame atidarymo renginyje dalyvavo Europos Komisijos Švietimo ir kultūros Generalinio Direktorato Kultūros, komunikacijos ir daugiakalbystės direktorius Vladimiras Šucha. Pateikiame pokalbį su juo, kuriame V. Šucha kalba apie tarpkultūrinį dialogą, kultūrų „vertimą“ ir atvirumą įvairovei.
Ko gero, vieni geriausių filmų, kalbančių apie istoriškai skirtingų kultūrų tarpusavio supratimo problemą, yra rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio „Nostalgija“, sukurta pusiau priverstinės tremties Italijoje metu, ir italų poeto bei scenaristo Tonino Guerros dokumentinė juosta „Kelionės metas“ („Tempo di viaggi“), pasakojanti apie kelias dienas, kurias Tarkovskis ir Guerra praleidžia keliaudami po Italiją ir ieškodami tinkamos natūros „Nostalgijos“ filmavimui. Abu filmai pateikia tam tikrus klausimus, kurie yra kartu ir paprasti, ir metaforiški. Atrodo, kad šie klausimai vis dar aktualūs ir šiandien, nors tarpkultūrinė komunikacija nuo 1980-ųjų, kai buvo sukurti minėti filmai, padarė reikšmingą pažangą.
Pirmas klausimas yra susijęs, iš pirmo žvilgsnio, su poetine kalba, tačiau galime pastebėti ir platesnę jo potekstę. Filme „Nostalgija“ rusų poetas Gorčakovas pataria savo italei asistentei ir vertėjai Eugenijai išmesti į italų kalbą išverstų Arsenijaus Tarkovskio (režisieriaus tėvo) eilėraščių knygą, teigdamas, kad išversti poeziją yra neįmanoma. Ar šio teiginio negalime taikyti ir bet kuriai kultūrai kaip visumai? Ar konkreti kultūra gali būti iki galo „išversta“ ir suvokiama „svetimam“ – žmogui, kuris neaugo šioje kultūroje?
Tai yra labai geras klausimas, ir nelengva atsakyti į jį keliais žodžiais. Tarpkultūrinio dialogo skatinimui, pasitelkiant šūkį „Kartu įvairovėje“ („Together in diversity“), šios vertimo proceso ir jo galimybių problemos yra neabejotinai svarbios. Viena vertus, Tarkovskio Gorčakovas yra teisus, kai kalba apie poezijos vertimo sunkumus, ir „Nostalgija“ apskritai labai giliai nagrinėja šią temą. Tačiau visgi esu labiau linkęs remtis vokiečių filosofo Walterio Benjamino idėjomis apie „vertėjo užduotį“. Benjaminas skelbia, kad tikra ir gryna teksto kalba gali atsiskleisti tik vertimo procese, nes tuomet ji suvienija visas skirtingas kalbas savotiškame „dvasiniame užbaigtume“. Jei šį grynai filosofinį požiūrį palyginsime su mūsų praktinėmis kultūrinio raštingumo ir tarpkultūrinės kompetencijos sąvokomis, pamatysime, kad tikslus kultūrinių tradicijų vertimas ir nėra mūsų siekis; veikiau tai yra bendradarbiavimu pagrįsti mainai. Tik tokio pobūdžio vertimo procesai leidžia mums pažinti vieniems kitus ir sukurti bendrą dvasią. Būtent tai – dalyvavimą, į(si)traukimą bei mainus – ir bando skatinti visi Europos kultūrų dialogo metų projektai.
Kitas klausimas yra susijęs su pirmuoju. T. Guerros filme „Kelionės metas“ Tarkovskis yra nepatenkintas tuo, kad Guerra visą laiką rodo jam vietas, kurios yra be galo gražios, tačiau pernelyg „turistinės“. Kitaip tariant, Tarkovskiui pristatomas stereotipinis Italijos vaizdas, kuris gali turėti mažai bendro su realybe. Šiandien dažnai atrodo, kad dauguma kultūrų yra „išverčiamos“ labai panašiu supaprastintu būdu, pristatant tik stereotipinius atributus, kurie neva turėtų atstovauti šių kultūrų „autentiškam“ gyvenimo būdui. Pavyzdžiui, Balkanų gyventojų kultūra – tai pašėlusi varinių pučiamųjų muzika, arabų ir turkų – kebabai, airių – „Guinness“ alus ir Šv. Patriko diena. Tačiau ar galima tokiu „turistiniu“ būdu iš tikrųjų susipažinti su kita kultūra, ypač jei esi namie? Kaip galima atskleisti visą kitos kultūros turtingumą, o ne vartotojišką akimirksniu atpažįstamų „neatsiejamų elementų“ rinkinį?
Be abejo, turistinės patirties neužtenka tam, kad būtų atskleisti visi tarpkultūrinio dialogo privalumai ir būtų pasiektas tarpusavio supratimas. Europos kultūrų dialogo metų programa apima daug daugiau; mūsų svarbiausi projektai (taip pat ir nacionaliniai bei pilietinės visuomenės projektai) kaip tik siekia kovoti su stereotipais ir „etikečių klijavimu“. Visuose renginiuose ir projektuose dominuoja pagarba asmenims ir jų vertybėms.
Vienoje filmo „Kelionės metas“ scenoje Tarkovskis ir Guerra žiūri į knygoje išspausdintą Pierro della Francescos freskos reprodukciją, kurios originalą jau matė anksčiau. Guerra yra nepatenkintas reprodukcijos, akivaizdžiai besiskiriančios nuo originalo, kokybe, ir padaro išvadą, kad kultūrą reikia patirti tik „namie“ – t. y., ten, kur ta kultūra išsivystė. Kur yra ta erdvė, kurioje vyksta kultūrų dialogas? Ar kultūrą galima eksportuoti? Ar su konkrečia vieta stipriai susiję reiškiniai – pavyzdžiui, budizmas ar joga – nepraranda savo esmės ir gyvybingumo, jei yra perkeliami iš tos vietos kitur, tarkim, iš Azijos į Europą ar Ameriką?
Kultūra negali būti statiška; dialogo ir kultūrinių mainų skatinami pokyčiai ją praturtina. Prancūzų filosofas Jacques’as Derrida, pačią „vertimo“ sąvoką kildina iš lotyniško veiksmažodžio transferre (liet. transportuoti), ir teigia, kad šį sąvoka pirmiausia reiškė Romos imperatorių iniciatyva vykdytą augalinių kultūrų importą iš už Alpių esančių vietovių. Jei šis importas nebūtų vykęs, Vakarų ir Šiaurės Europos kraštovaizdžiai būtų buvę daug monotoniškesni. Beje, Viduržemio jūros regiono augalijos šis eksportas nepaveikė neigiamai; atvirkščiai, ji praturtėjo dėl abipusės įtakos. Tad atsakymas į klausimą yra įvairovės ir abipusio praturtinimo principais paremta kultūros samprata. Šių metų tikslas yra ne sukurti eksportui pritaikytus bei vartojimui paruoštus produktus, bet stimuliuoti įvairios kultūrinės produkcijos mainus pačių kultūrų viduje. Labai geras to pavyzdys yra vienas mūsų pagrindinių projektų „Ąš, tu, mes: dalinkimės pasauliu“ („iyouwe: Share the world“), kurio metu mokiniai vienoje šalyje kurs istoriją, kuri po to bus papasakota jų bendraamžiams kitoje Europos šalyje, o šie, savo ruožtu, išreikš tą istoriją kitokia kūrybine forma. Tokiu būdu menas ir kultūra tampa pačiu vertimo procesu ir skatina dialogą skirtinguose lygiuose.
Tokios iniciatyvos, kaip Kultūrų dialogo metai, neabejotinai yra sveikintinas šiandieninės Europos kultūros politikos kursas. Vis dėlto, iki kurio lygio politika, „viršus-apačia“ tipo iniciatyvos, kultūrinės, socialinės ir politinės programos gali paveikti realybę? Ar jos gali visiškai pakeisi pastarąją, ar visgi yra tam tikrų nevaldomų ir inertiškų „pilkų sričių“, kurių jokia politika ar iniciatyva niekada nepajėgs pasiekti? Kitais žodžiais, jei kurie nors metai yra paskelbiami Kultūrų dialogo metais, Skaitymo metais ir pan., kokių realių socialinių ir kultūrinių pokyčių galima tikėtis? O jei politika negali turėti įtakose visos visuomenės gyvenimui, kodėl?
Šį klausimą galima pritaikyti bet kuriam politiniam kontekstui. Žmonės dažnai reikalauja didesnio skaidrumo ir glaudesnio ryšio tarp politinių problemų ir konkrečių programų. Kultūrų dialogo metų projekto atveju Europos komisija ypač stengiasi pabrėžti aktyvų dialogą – ne tik tarp kultūrų, bet ir tarp skirtingų grupių, kartų ir lyčių; be abejo, taip pat ir tarp pilietinės visuomenės ir politikos pasaulio. Kaip jau sakiau, pokyčius galima paskatinti labai skirtinguose lygiuose, tačiau tai galima pasiekti tik veiksmais. Mūsų vaidmuo šiame „vertimo“ procese (vėl remiuosi W. Benjaminu) yra ne primesti konkrečią politiką, bet skatinti jos kūrimą.
Ar Europos Sąjungos valstybės šiandien turi bendrą Europos sampratą bei bendro tikslo ir vienybės jausmą? Kokios kultūros dažniausiai konfliktuoja šiandieninėje Europoje – etninės grupės ar skirtingos „subkultūros“ (pavyzdžiui, dešinieji ir kairieji politiniai aktyvistai, abortų draudimo šalininkai ir priešininkai, tikintieji ir ateistai, verslininkai ir nevyriausybinių organizacijų darbuotojai), kurias vienija bendros vertybės ir įsitikinimai (stereotipai?), o ne bendra etnokultūrinė terpė? Ar galime kalbėti apie „kultūrų kultūrose“ fenomeną? Ką „statistinis“ Europos pilietis yra labiau linkęs matyti kaip Kitą ir vengti dialogo su juo – kitos tautybės ar kitos subkultūrinės grupės atstovą?
Jei į šį klausimą būtų galima atsakyti nedviprasmiškai, tai taip pat būtų tam tikras stereotipas, nes toks atsakymas neatsižvelgtų į skirtingus požiūrius į šią problemą. Savęs ir Kito suvokimas yra svarbi problema; į ją atkreipia dėmesį skirtingi Kultūrų dialogo metų projektai. Visi šios iniciatyvos partneriai puikiai suvokia, kad konfliktų yra ne tik tarp šalių, bet ir kultūrų viduje, tarp skirtingų grupių. Tokie svarbūs projektai, kaip „Pasitinkant kitą“ („Meeting the Other“) ar jau minėtas „Dalinkimės pasauliu“, iš tiesų siekia diskutuoti apie šiuos suvokimus, kad mestų iššūkį kiekvienam stereotipui. Norima suvienyti įvairius žmones, sumažinti konfliktus ir paneigti stereotipus, išprovokuoti ideologijų akistatą. Tačiau ne mažiau svarbus tikslas yra ir skatinti pokyčius žemiausiame lygmenyje – todėl ypač didelis dėmesys yra skiriamas vaikams ir jaunimui.
Kalbino Jurijus Dobriakovas
