„Ar kada nors susimastėte, kodėl Europos valstybių vadovai Briuselyje arba G8 susitikimuose demonstruoja išskirtinę ramybę, nors tuo pat metu pasaulyje netyla kalbos apie Graikijos pasitraukimą iš euro zonos ir artėjantį ekonomikos armagedoną?“ – klausia CNBC apžvalgininkas Patricas Allenas.
Viena vertus, tikėtina, kad tokiu būdu politikai ramiomis kalbomis ir santūriomis veido išraiškomis stengiasi numalšinti skandalų ištroškusią žiniasklaidą ir panikos priepuolių krečiamas rinkas.
O galbūt politikai tikrai žino, kad nėra ko panikuoti, nes veiksmingos krizės sprendimo priemonės slypi čia pat už kampo ir esant reikalui jas bus galima sėkmingai panaudoti.
Galbūt galime daryti prielaidą, kad tokią ramybę lemia žinojimas, jog euro zonos krizė visada buvo didžiojo plano dalis, be kurios Europos vienijimosi projektas negali būti įgyvendintas.
1999 metais Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris, prabėgus vos keletui dienų po euro pristatymo kreipėsi į Europos Sąjungos teisėkūros atstovus sakydamas: „Sukurdami eurą perleidome svarbią nacionalinio suvereniteto dalį europinėms institucijoms, bendroji valiuta turi didesnę politinę, o ne ekonomine reikšmę, todėl nuo šiol mūsų pagrindinis tikslas turi būti politinės sąjungos, kuri gims iš ekonominio ir monetarinio bendradarbiavimo, kūrimas.“
J. Fischeris buvo vienas iš euro kūrėjų, kurie tikėjo, kad šis instrumentas tėra dar vienas žingsnis gilesnio Europos vienijimosi politiniame lygmenyje link.
„Atsisakydami nacionalinių valiutų žengėme patį geriausią žingsnį, apribojant nacionalinį suverenitetą, mūsų tikslas – suvienyta Europa, kurios kūrimui bus panaudotas euras“, – sakė tuometinis Ispanijos premjeras Felipe Gonzalezas.
Net ir euro oponentai pripažino, kad bendroji valiuta turi mažai ką bendro su ekonomika.
„Vieningos valiutos projektas yra raktas į Federacinę Europą“, sakė buvęs Jungtinės Karalystės premjeras Johnas Majoras.
Anot žinomo istoriko Nialo Fergusono, euro kūrėjai puikiai žinojo, kad anksčiau ar vėliau ši valiuta prišauks krizę.
Euroskeptikai burbėjo, esą euras atima galimybę devalvuoti valiutą, o tai savo ruožtu mažina kai kurių euro zonos narių konkurencingumą. Euro gimimo pradžioje buvo teigiančių, kad vieninga valiuta iškreips valstybių skolinimosi galimybes ir neatspindės tikrosios rizikos, susijusios su jų galimybėmis grąžinti skolas.
Euras lėmė mažą skolinimosi kainą visoms sąjungoms narėms, o tai skatino politinį elitą neapdairiai išlaidauti skolintomis lėšomis ir tenkinti nepagrįstus rinkėjų reikalavimus. Tuo pat metu dalis valstybių dėl monetarinių svertų stokos prarado konkurencingumą ir biudžeto skyles kamšė besiskolindamos tarptautinėse finansų rinkose. Netrukus gimė Graikijos ir kitų Europos pakraščio valstybių skolų krizė.
ES teisės aktai nuo pat euro zonos sukūrimo pradžios ribojo valstybių skolos dydį. Tačiau visuotinio džiaugsmo epochoje mažai kas paisė eurobiurokratų draudimų, kurių įgyvendinimui ES neturėjo sukūrusi jokio mechanizmo, galinčio daryti bent kokį poveikį išlaidūnams.
Pirmąjį euro gyvavimo dešimtmetį euro zona išgyveno tikrą skolintų lėšų ir vartojimo potvynį. Prancūzija bei Vokietija noriai prisidėjo prie Europos išlaidavimo fiestos ir lengva ranka numojo į savo pačių nustatytus biudžeto deficito ribojimus. Nė viena įtakinga euro zonos narė nerodė sektino fiskalinės drausmės pavyzdžio.
Puota maro išvakarėse leido politinėms partijoms mėgautis rinkėjų palankumu ir spręsti antraeiles problemas. Dešimtmetį Europa gyveno pieno upių ir medaus krantų krašte, kurį sugriovė JAV finansininkų godumas ir per visą pasaulį nuvilnijusi finansų krizė, netrukus tapusi ekonomine krize ir galų gale evoliucionavusi į Europos skolų krizę.
Euro zonos nariai po staigaus šoko išgyveno skirtingas pagirias, tačiau bendras klimatas Senajame žemyne nežadėjo nieko gero. Aplaidžiausią politiką vykdžiusi Graikija įklimpo giliausiai, todėl nesusilaukė niekieno užuojautos. Tuo tarpu Vokietija, kuri nevengė laužyti savo pačios sukurtų skolinimosi apribojimų, skolinimosi vajaus įkarštyje elgėsi kiek santūriau, tad šventės pabaigoje nutarė užimti teisuolio poziciją ir išrašinėti likusiai Europai vaistus nuo skolų ligos.
Politinės veidmainystės tėvas Niccolo Machiavelli didžiuotųsi euro kūrėjų įžvalgumu. Vieningosios valiutos kūrėjai sugebėjo nugalėti stiprų pasipriešinimą ir sukūrė ekonominį instrumentą, kurio paskirtis sukurti politinę sąjungą. Kol kas Europos skolų krizės sprendimas nejuda iš vietos, galbūt Angela Merkel arba kiti politikai visai netrukus makiavelišku stiliumi ištrauks iš rankovės glaudesnio Europos politinio vienijimosi idėją ir nubrėš kelią šviesesnio Europos rytojaus link.
