• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Anne Applebaum „Gulago istorija“– praeities atminimas ateičiai

Ką reiškia žodis „gulagas“? Ar iki galo suvokiame šią tamsią praeities pusę? Gulagas buvo sovietinės teroro sistemos šerdis – areštus, tardymus, „etapus“ gyvulinuose vagonuose vainikavo sekinantys prievartiniai darbai tūkstančiuose mažų ir didelių gulago lagerių. Gyvenimas už spygliuotos vielos dažnai baigdavosi netoliese buvusiose slaptose kapinėse, kur aukos kapas būdavo pažymimas tik numeriu. Šis patyrimas, kurio atmintį Lietuvoje saugo dešimtys tūkstančių žmonių, apibendrintas Anne Applebaum knygoje „Gulago istorija“, kuri pagaliau pasirodo lietuvių kalba.

REKLAMA
REKLAMA

Autorė įgyvendino itin nelengvą uždavinį – pasistengė pateikti nuoseklią gulago sistemos istoriją: nuo pirmųjų lagerių atsiradimo ir gulago ekonomikos iki prievartos sistemos žlugimo. Per Sovietų Sąjungos gyvavimą susikūrė mažiausiai 476 atskiri lagerių kompleksai, juos sudarė tūkstančiai atskirų stovyklų, kiekvienoje jų kalėjo nuo kelių šimtų iki daugelio tūkstančių žmonių. Kaliniai dirbo beveik visose pramonės šakose – kasyklose, statybose, fabrikuose, žemės ūkyje – ir gyveno atskiroje gulago šalyje. Čia veikė savi įstatymai, savi papročiai, egzistavo sava moralė ir net žargonas. Gulago barakus, autorės teigimu, perėjo 18 milijonų žmonių, dar 6 milijonai buvo ištremti.

REKLAMA

Bet A. Applebaum pagrįstai kelia klausimą, ar šie faktai, gulago suvokimas yra paplitęs vakariečių masinėje sąmonėje: bet kuris iš jų būtų pasibaisėjęs pasiūlymu prisisegti svastiką, tačiau dažnam Vakarų demokratijose išaugusiam žmogui neužkliūva pjautuvas ir kūjis, puošiantys marškinėlius ar kepurę. Kur kas dažniau pasitaikanti reakcija į stalinizmo terorą yra nuobodulys arba abejingumas. Stalino sukeltas golodomoras, t. y. badas, nužudė daugiau ukrainiečių negu Hitleris – žydų, tačiau, anot kai kurių istorikų, „kas Vakaruose jį atsimena“? Juk šios žudynės buvo tokios nuobodžios, be jokios įtampos ar dramatizmo“. Pagunda pateisinti Stalino nusikaltimus, nors niekada nebuvo teisinamas Hitleris, yra labai didelė. Kartais tokiam stalinizmo pateisinimui stengiamasi suteikti valstybės palaikomos politikos statusą, akcentuojant Sovietų Sąjungos pergalę prieš nacistinę Vokietiją. Bet per karą visose gulago kolonijose ir lageriuose mirė gerokai daugiau negu du milijonai žmonių, neskaitant tų, kurie mirė tremtyje ar kitokio tipo įkalinimo vietose.

REKLAMA
REKLAMA

Realybė buvo kur kas baisesnė – žmonių naikinimas buvo sistemingas, nuoseklus, turint aiškiai apibrėžtus tikslus, ką reikia iš to žmogaus išspausti, iki jis bus sunaikintas. Kaip apie tuos laikus Kolymoje rašė Varlamas Šalamovas: „Kad sveikas jaunas žmogus, pradėjęs darbus atvirose aukso kasyklose tyrame šaltame ore, virstų „dvasna“, pakakdavo dvidešimt trisdešimt dienų padirbėti po šešiolika valandų per parą be išeiginių, be to, nuolat badauti, vilkėti nuplyšusius drabužius, nakvoti drobinėje skylėtoje palapinėje, kai naktimis šaltis siekia 60 laipsnių žemiau nulio... iš visos brigados, pradėjusios darbą aukso gavybos sezono pradžioje, niekas neišgyveno, išskyrus patį brigadininką, brigados prižiūrėtoją ir kelis artimus brigadininko draugus.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Knygos autorei pavyko atskleisti visą naikinimo sistemą, kai kaliniai mirdavo ne tik nuo bado ir nepakeliamo darbo, bet ir buvo sąmoningai naikinami. Pagaliau gulagas atskleistas kaip sovietinės ekonomikos sudėtinė dalis. Pradedant ketvirtojo dešimtmečio pabaiga, naujieji lageriai buvo kuriami kaip gryniausios pramonės struktūros. Štai Norilsko kaliniai ne tik kasė nikelį, bet ir pastatė nikelio perdirbimo gamyklą, šachtas. 1952 m. čia jau buvo įkalinta 68 849 kalinių, tarp kurių buvo ir tūkstančiai lietuvių. Kaip buvo galima išgyventi tokioje mėsmalėje, kurioje buvo apstu žiaurumo, kolaboravimo ir išvirkštinės moralės pavyzdžių? Štai tautinės grupės – ukrainiečiai, baltai, lenkai – sukūrė ištisas tarpusavio pagalbos sistemas, išsigelbėjimą jiems teikdavo tikėjimas.

REKLAMA

A. Applebaum manymu: „Rusija – šalis, kuri paveldėjo Sovietų Sąjungos diplomatiją ir užsienio politiką, jos ambasadas, jos skolas ir jos vietą Jungtinėse Tautose, – vis dar elgiasi taip, tarsi nebūtų paveldėjusi Sovietų Sąjungos istorijos. Rusijoje nėra nacionalinio muziejaus, skirto represijų istorijai. Rusijoje nėra nė nacionalinės gedulo vietos, paminklo, kuriuo oficialiai būtų pripažintos represijų aukų ir jų šeimos narių kančios. <…> Yra ir vyriausybės tyrimo komisijos, vieši atsiprašymai – bet Rusijos vyriausybė nė karto nepasinaudojo nė vienu iš šių būdų“.

REKLAMA

Negalima nesutikti su autorės nuomone, kad jei dabar, praėjus net pusei šimto metų nuo karo, vokiečiai viešai diskutuoja apie kompensacijas nukentėjusiesiems, apie memorialus, apie naujas nacių istorijos interpretacijas, tai, praėjus pusei šimto metų po Stalino mirties, Rusijoje visiškai nediskutuojama šiomis temomis, nes praeities atminimas nėra gyva viešo diskurso dalis. A. Applebaum stengiasi padėti pirmiausia Rusijai atskleisti ne tik aukų, bet ir nežinomų didvyrių vardus: tų, kurie slapta, nors ir bejėgiškai, priešinosi Stalinui, – tokių kaip Susana Pečiora, Viktoras Bulgakovas ir Anatolijus Žigulinas, gulago sukilimų ir maištų vadų, disidentų, tokių kaip Andrejus Sacharovas, Vladimiras Bukovskis ir Jurijus Orlovas. Jei mokyklose besimokantys vaikai geriau žinotų šių didvyrių vardus ir jų istoriją, jie Rusijos praeityje turėtų daugiau kuo didžiuotis, ne tik imperinėmis ir karinėmis pergalėmis.

Jei pamiršime gulagą, anksčiau ar vėliau pamatysime, kad nebeįstengiame suprasti ir savo pačių istorijos. Negalėsime atsakyti į klausimą, kodėl mūsų pasaulis dabar yra toks, koks yra? Privalome žinoti, kodėl taip buvo ir kas gali nutikti, jeigu būsime abejingi stebėtojai.



Arvydas Anušauskas


REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų