Koalicijos žlugimas nebūtų katastrofa Lietuvai
Praėjusį savaitgalį vykusiame Tėvynės sąjungos (TS) Tarybos posėdyje dar kartą pakartojome savo principinę nuostatą, kuri išdėstyta pareiškime „Dėl politinės padėties“: šiandieninės koalicijos žlugimas nebus kokia nors katastrofa Lietuvai, nes galimi ir kitokie sprendimai, kurių ieškoti iniciatyvos imtume kartu su Liberalų sąjūdžiu, Seime turėdami 36 vietas. Vienintelė išankstinė sąlyga – alternatyva be Uspaskicho ir Pakso partijų.
Tačiau dar kartą noriu pabrėžti, kad mes tokios iniciatyvos imsimės tik tada, kai ši koalicija atvirai prisipažins žlugusi.
Antras dalykas – TS taryba atskirame pareiškime vieningai patvirtino pritarimą mūsų ligšiolinei laikysenai ir suteikė tokiai laikyseną tolesnį mandatą, t.y. kad Tėvynės sąjunga išliks principinga ir kritiška opozicija valdžios klaidų, nesąžiningumo ir neteisingumo atžvilgiu, ir tokios principingos laikysenos neatsisakys dėl tariamo „stabilumo“. Tai esminis sprendimas. Visos diskusijos, skirtingi vertinimai, pasakyti Taryboje, yra natūralus dalykas, tačiau Taryba vieningai priėmė būtent tokį sprendimą. Ir tai reiškia, pavyzdžiui, kad jeigu situacija sveikatos apsaugos sistemoje artimiausiu metu negerės, jeigu nebus taisomos ministerijos padarytos ir tęsiamos padarytos klaidos (turiu galvoje ministro įsakymą dėl hospitalizavimo kvotų), mes kelsime ministro Žilvino Padaigos atsakomybės klausimą. Net jeigu mums ir kas nors priekaištaus, kad kėsinamės į šios valdžios stabilumą. O jeigu matysime žalingą Lietuvai premjero laikyseną „Mažeikių naftos“ reikaluose, mes kelsime ir jo atsakomybės klausimą. Partijos taryba labai aiškiai ir ryžtingai pasisakė už tokią laikyseną.
Ir paskutinis dalykas dėl politinės padėties. Gerai, kad Artūras Paulauskas kviečia telktis prieš Viktorą Uspaskichą, gaila tik, kad jis tam turėjo sugaišti pusantrų metų būdamas koalicijoje su juo. Kaip pats A. Paulauskas pripažįsta, jis 2004 m. pabaigoje, po Seimo rinkimų, buvo pagrindinis V. Uspaskicho įtraukimo į koaliciją architektas. Tai A. Paulauskas sakė „Veido“ žurnale. Rimtoje politikoje reikia būti visų pirma nuosekliam ir sąžiningam, ir A. Paulauskas, balandžio 22 d. paskelbęs kvietimą burtis prieš V. Uspaskichą, turėtų sąžiningai atsakyti, ar jis tokį patį pareiškimą balandžio 22 d. būtų paskelbęs, jeigu šiandien dar būtų Seimo pirmininkas. Jokia „vaivorykštė“ ar koalicija „prieš Uspaskichą ir Paksą“ nebus įmanoma, jeigu ji nebus pagrįsta bent minimaliu susitarimu dėl teisingumo ir sąžiningumo vertybių.
Ar sprendžiant „Mažeikių naftos“ reikalus, A. Brazauskas gina Lietuvos interesus
TS taryba taip pat patvirtino svarbų dokumentą, kuriame konstatuota keletas svarbių dalykų:
– Vyriausybė leidžia, kad derybos su „Jukos“ kompanija klostytųsi Kremliui palankia linkme, o Kremliui labiausiai reikia laiko gaišinimo;
– Vyriausybė leidžia, kad ir derybos su būsimaisiais pirkėjais vyktų Kremliui palankiu būdu. Iki šiol Vyriausybė nežino, kam ji parduotų savo ir „Jukos“ valdomas akcijas, jeigu jas sugebėtų įsigyti; premjeras A. Brazauskas būsimiesiems pirkėjams kelia tokius reikalavimus, kurie yra ypač reikalingi Kremliui naftos tiekimo garantijų klausimu;
– todėl kyla natūralus klausimas: ar sprendžiant „Mažeikių naftos“ reikalus A. Brazauskas gina Lietuvos interesus, ar sąmoningai elgiasi taip, kaip naudingiau būtų Kremliui?
Vienintelis realus kelias – nedelsiant pasiruošti „Jukos“ valdomų akcijų nacionalizavimui. Tai galima padaryti tik nedelsiant Seime priėmus tam reikalingus teisės aktus. Tokių įstatymų projektų priėmimas ir atsakys į klausimą, kieno pusėje yra A. Brazauskas ir Vyriausybė. Jeigu pasirodys, kad Vyriausybė yra kliūtis ginti Lietuvos nacionalinius interesus, taip pat ir nacionalinio saugumo interesus, tai kam Lietuvai reikalinga tokia Vyriausybė? Prie pareiškimų, kad Vyriausybė yra pasiruošusi nacionalizuoti, reikalingi realūs ir neatidėliotini veiksmai ir rezultatai.
Euras – dar vienas Vyriausybės blogai atliktas darbas
Euro reikalai yra dar vienas šios Vyriausybės blogai atliktas darbas ir skaudus pralaimėjimas. Nors Vyriausybė dar žada kažką nuveikti, bet rezultatas vis tiek gana aiškus. Po 2007 m. Lietuva neturės galimybės įsivesti euro. Vyriausybė nesugebėjo suvaldyti infliacijos procesų, bet dar blogiau, kad Vyriausybė neatliko jokio politinio darbo ES sostinėse. Dabar jau beveik ir vėlu, o svarbiausia, iš premjero nesimato jokio ryžto ir suvokimo, ką reikia daryti šioje srityje. Iš pranešimų spaudoje galima spėti, kad politinis lobizmas apsiribojo tik keliais susitikimais su ES komisaru, atsakingu už euro zoną, Joaquinu Almunia ir Europos centrinio banko prezidentu. To tikrai neužtenka, nes sprendimus priims ES šalių premjerai bei finansų ministrai ir su jais jau seniai reikėjo kalbėtis. Ir ne apie infliacijos 0,06 proc. problemas, o apie Lietuvos politinę diskriminaciją. Bet to nebuvo padaryta, užsienio reikalų ministras kelias savaites važinėja po Pietryčių Azijos sostines, bet ne po ES sostines ir todėl Lietuva pralaimi mūšį dėl euro.
Opozicija vėl kels atsakomybės klausimą ir vėl bus kaltinama nestabilumo kėlimu. Bet kas atsakys už tai, kad Lietuvos žmonės, kuriems Vyriausybės ir Lietuvos banko vadovai dar prieš kelis mėnesius bravūriškai dalijo garantijas, kad euras bus tikrai įvestas nuo 2007 m. pradžios, patikėjo šiomis garantijomis ir siejo savo verslo planus su tomis garantijomis, o dabar turi nusivilti? Ar eilinį kartą Lietuvoje atsakingų neatsiras?
Parengta pagal spaudos konferenciją 2006.04.24
Andrius Kubilius yra opozicijos lyderis, Tėvynės sąjungos pirmininkas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
