REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Važiuoji Nemenčinės plentu, ties Antaviliais pasuki į kairę, pamatai įspėjimą: „Kelias stebimas vaizdo kameromis“, dar laikydamasis kairės pavažiuoji neseniai asfaltuoto keliuko vingiais, ir Lietuvos valstybė baigiasi. Prasideda Laurų kvartalas. Turniškės, palyginti su šia vieta, yra niekas.

REKLAMA
REKLAMA

Čia kai kurie žmonės kuriasi pagal taisyklę - brangiau neradau... Štai ant Neries skardžio - „paties svarbiausio“ Vilniaus prekybos akcininko, mūsų žiniomis, vieno iš brolių Numavičių namas. Kitam įstatymas draustų statytis ant skardžio, o jam valdžia leido. Toks šiurpokas, į laidojimo namus panašus statinys su terasos liežuviu į Neries salą. Čia ant stulpelių visiškai melagingai parašyta: „Privati valda“. Valda tai mūsų visų, Lietuvos, bet užsirašė sau... Kad plaukiantieji upe nesumanytų išsilaipinti savo žemėje ir drumsti Laurų gyventojų ramybę, rašo „Lietuvos žinios“.

REKLAMA

Tas betoninis mūras, pastatytas turint visus leidimus ir kruopščiai apeinat įstatymų draudimus, nuo visos likusios Laurų bendruomenės atskirtas dar vienu užkardu. Nelygus tarp lygių. Ta detalė tik paryškina keistą krautuvininkų susikurto gyvenimo įspūdį. Toks itin prabangus „kolchozas“. Namai - arti vienas kito. Labai skirtingos architektūros, todėl, nors ir nugramdytos pievutės, susidaro netvarkos įspūdis. Nejauku.

Statybos šiame kvartale kadaise prasidėjo, kaip ir dera labai įtakingai publikai, savavališkai, be leidimų. Kvartalo užstatymo reikalus tvarkiusi UAB „Amžiaus vingis“ įkurta, mūsų žiniomis, „Vilniaus prekybos“ akcininkų, sumokėjo baudas ir dirbo toliau. Dabar šiame plotelyje - apie 30 namų. Kukliausio kaina šiuo metu svyruoja apie 2 mln. litų. Tokio visai neypatingo namelio ir nelabai didelio - gal kokių 10 arų - sklypo, bet dar tiek pat (o gal ir daugiau) neteisėtai atitverto valstybės miško.

REKLAMA
REKLAMA

Žiniasklaida skelbė, kad šioje kaimynystėje, be VP dešimtuko, gyvena dar keli valstybei neva dirbę ir neva tebedirbantys žmonės. „Lietuvos energijos“ ir „Leo LT“ buvęs vadas Rymantas Juozaitis, dabar advokatas, o statybų laikotarpiu - Seimo Teisės departamento vadovas Kęstutis Virketis, Lietuvos operos ir baleto teatro direktorius Gintautas Kėvišas. Visi jie, gaudami valdišką algą, sugebėjo susitaupyti namui Lauruose...

Tik pradėję kurtis prekybininkai deklaravo kaimynystės sąlygas. „Svarbiausias atrankos kriterijus - nepriekaištinga reputacija, - sakė žurnalistams Mindaugas Marcinkevičius, per „Leo LT“ aferą pagarsėjusio Žilvino brolis. - Mes net nepradedame derybų dėl pardavimo, jei žmogus visuomenėje neturi gero vardo.“ Gal todėl broliai krautuvininkai Marcinkevičiai, mūsų žiniomis, gyventi pasirinko kitą vietą?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Kai gyvensit Mėnulyje - tada darysit, ką norit“

Tačiau ne šios bendrijos nariai ar šeimininkių skonis labiausiai stebina. Tokie turtingi, tokie įtakingi! Premjeras Gediminas Kirkilas su Vyriausybe Vilniaus krautuvininkų dešimtukui, gali sakyti, kilimėliu klojasi, o štai ėmė ir nesusitvarkė... Žalia metalinė tvora, mūsų informacija, stovi be galiojančio leidimo. Miškas, anapus tos tvoros juosiantis kadaise krautuvininkų nusipirktus 8 ha žemės, priklauso kiekvienam mūsų - yra valstybės. Miškininkai skaičiuoja, kad ponai užsitvėrė apie 3-4 ha valstybinio miško.

REKLAMA

LNK „Paskutinė instancija“ nusprendė pasivaikščioti minėtu valstybiniu mišku. Tikriausiai buvome pirmi civiliokai, nepaklusę pinigų valdžiai ir bent kelioms minutėms atkovoję Lietuvai jos oligarchų užgrobtą teritoriją.

Kadangi mums tokia operacija keliskart nepavyko, sugalvojome šį tą nauja. Ėjome ne vieni. Mūsų buvo daug. Be trijų žurnalistų ir operatoriaus, dar - pajūrio desantas, turintis didelę didelių ponų tramdymo patirtį: Seimo narė ir aplinkosaugininkė Aurelija Stancikienė, publicistas Dalius Stancikas, Naglis Puteikis, ginkluotas teisinį imunitetą garantuojančiu kandidato į Seimą pažymėjimu. Caksėdamas metalo žirklėmis prie kompanijos prisidėjo ir Antanas Terleckas. Įspėjome jį, kad pačiam griauti tos tvoros nevalia, bet jis tik caksėjo ir aiškino: „Ne pirmą kartą man sėdėt, o jiems reikia parodyti, kad nesam „bydlo litewske“. Suprask, lietuviški galvijai, bukai toleruojantys įvairiausią neteisybę.

REKLAMA

Tačiau pirmas į ataką eina ne A.Terleckas. Pirmas - Juozas Mačionis, valstybinės aplinkos apsaugos inspektorius. Jo pažymėjimas turi įstatymo nustatytos galios atidaryti bet kurios privačios valdos vartus. O mes ketiname sliūkinti paskui jį...

„Aplinkos apsauga - prašom pažymėjimą, o čia mano kolega. Norim įeit į šitą teritoriją, - sako ponas Juozas apsaugininkui, išlindusiam iš posto, kaip įtariama, pastatyto valstybinėje žemėje, o kad nebūtų abejonių, dar priduria: - Neleisit - kviesim policiją.“ Tačiau tie iš apsaugininkų būdos neskuba. „Mes paskambinom, dabar laukiam atsakymo. Bendrijos pirmininkas atsakys. Iš kur mes žinom, kas čia bus“, - aiškina apsaugininkas, toks pagyvenęs gana inteligentiškos išvaizdos vyras.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žinoma, mes palauksim. Mums skubėti nereikia, mus gina įstatymas. Tik prie Laurų kvartalo vartų sustabdytoje kompanijoje ne visi vienodai kantrūs. Štai A.Terleckas jau raukia nosį: „Toks kvapas kagėbistinis... Visur čia dvelkia kagėbistiniu kvapu. Mano uoslė patyrusi.“

Nekantrauja ir A.Stancikienė. Gal čia negalioja Lietuvos įstatymai? Ir sulaukia atsako: „Jau iš pat ryto mus perspėjo. Žinojo, kad jūs turit atvažiuot. Ir kad į teritoriją jokiu būdu neįleisti...“ Kas perspėjo? Bendrijos pirmininkas. O iš kur jis žinojo? „Nežinau“, - atsako apsauginis. Turime versiją, kad galimus pažeidėjus apie gresiantį nemalonų vizitą galėjo įspėti paslaugus pono Juozo viršininkas.

REKLAMA

Pagaliau apsaugininkas gauna įsakymą: „Toks yra sprendimas. Mes jus palydėsim, bet ne per teritoriją, o iš lauko pusės.“ Ponai pasiunčia įstatymo sargą atlikti savo pareigą vaikštant patvoriais? Tik jie nežino, kad J.Mačioniui tai - nieko nauja. „Laba diena. Laurų gatvėj mums neleidžia įeiti į privačią teritoriją. Galėtumėt atsiųsti ekipažą? Gerai, ačiū“, - iškvietė policiją.

„Įstatymai nevienodi visiems?“ - laukdami ekipažo kalbamės su ponu Juozu. Tas juokiasi: „Ne, ne, ne. Jūs dirbat šitoj sferoj, patys matot!“ Kai galų gale apsaugininkai, pabūgę viešo (juk viskas filmuojama) konflikto su policijos pareigūnais ir trimis įstatymų įgaliotais aplinkosaugininkais, atidarys vartus, J.Mačionis pro juos eidamas burbės: „Iš tokio daikto tokias problemas jie padaro - juk čia viską „honoras“ daro, viską daro kaprizai ir ambicijos. Jūs valstybėje gyvenat, kai gyvensit mėnulyje - tada darysit, ką norit.“

REKLAMA

Patvoriais

Atvykęs policijos ekipažas mikliai palaužė apsaugininkų norą prieštarauti. Tiesa, visiems, kurie neturėjo specialių pažymėjimų, vartai liko uždaryti. Bet mes - neambicingi. Kol kas galime ir patvoriu... Juolab kad turime išsiaiškinti, ar ponai tebelaiko savo tvorą įmerktą į Nerį - taip, kaip draudžia įstatymas.

„Žiūrėkit, praardė! Jie neatsitvėrę - fantastika“, - kemsynais atmaknojusią iki upės mūsų kompaniją apima euforija. Tiek gražbyliavom prie to posto, o paeini kelis šimtus metrų - kartosiu ir kartosiu - palei tvorą, stovinčią be leidimo, ir jau esi viduje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vėliau apsaugininkas prisipažins, kad nuardyta tvora - mūsų nuopelnas. Keliskart visai Lietuvai parodėme, kaip iš jos atėmė Neries pakrantę, ir ponai susimylėjo... Tiesa, tvora nuardyta, bet jos fragmentus aptikome patogiai sudėtus netoliese. Triukšmui nutilus tikimasi ją sugražinti? Tikriausiai taip, nes ant pakriūtės kabantys betoniniai „laidojimo namai“ lieka visai nepridengti nuo tokių kaip mes, prašalaičių.

Tačiau kol kas džiaugiamės. N.Puteikis, čiupinėdamas nukirptas vielas, šmaikštauja: „Kaip ilgai ir sunkiai Terleckas dirbo... Drįstu teigti, kad karpyta šviežiai.“ D.Stancikas antrina: „Vakar vakare turbūt sužinojo?“

REKLAMA

Ką gi, tvoros nėra, o pakrantė - mūsų. Einam apžiūrėti salos, kuri pagal žemėlapį yra kaip tik prieš šitą neteisėtai, kaip įtaria miškininkai, aptvertą teritoriją. Nuo skardžio pasigirsta A.Stancikienės balsas: „Ten ženklas, matai? Ant tų jų stulpelių parašyta, kad privati sala...“

Pasaulio pabaiga! Negi jie susiveikė ne tik daugiau kaip trečdalį Lietuvos energetinio ūkio, bet ir sugebėjo nupirkti tai, kas neparduodama? Iš tiesų! Perėję neseniai pastatytą siūbuojantį tiltą (kviečiame juo vaikščioti visus, nes jis - valstybės žemėje), Neries saloje randame užrašą: „Privati valda“. Tokį pat, kokiais nukabinėta toji tvora. Tokį pat melagingą. Apgailėtina. Bendrija - prabangi, o elgiasi kaip paprasta įstatymų pažeidėja.

REKLAMA

„Kodėl ten taip užrašyta?“ - atskubėjusiam apsaugininkų vadui Rasa grūda panosėn mikrofoną. „Nežinau. Nekomentuoju“, - atsako vyrukas, prisistatęs Vytautu Labecku. Tačiau kai pasukame pasivaikščioti jau šiapus tvoros besidriekiančiu valstybiniu mišku, jis atgyja: „Prašom, kad jūs nevaikščiotumėt per šitą teritoriją.“ „Čia bus ribojamos mūsų pilietinės teisės?“ - smalsauju. „Čia aptverta teritorija ir viduje yra privatu. Privati teritorija“, - mūsų galva, meluoja vyrukas.

Mus veja atgal, tačiau tada nutinka nenumatytas dalykas. „Man skauda koją. Žinot, kas yra osteomielitas? Osteomielitas - tai kaulų džiova, raišuoju kaire koja“, - pareiškia A.Terleckas, kuriam apsauginiai neleido sutrumpinti kelio prie upės, vijo kartu su mumis patvoriais.

REKLAMA
REKLAMA

Išgirdęs tuos žodžius policijos pareigūnas, viršila Viktoras Donskovas su kolega Pavelu Truškinu pradeda elgtis netikėtai nei mums, nei visai gvardijai civiliai apsirengusių apsaugininkų, kurie ima supti mus iš visų pusių. „Žmonės išeina, praeisim (teritorija) ir pažiūrėsim“, - sako viršila. Ir mūsų kompanija kaip žąsiukai paskui jį patraukia pačiu Laurų kvartalo viduriu. „Neleiskit tų žmonių“, - pusbalsiu prašo V.Labeckas. „O ką - mušitės?“ - klausia N.Puteikis.

Tada V.Labeckas stveria telefoną: „Komisare, jūsų pareigūnai veda čia žmones... duodu jums telefoną.“ Apsaugininkų vadas mėgina įbrukti pareigūnui telefoną, bet šis neima. „Manau, čia visi žmonės gali eiti. Jūs nepateikėte jokio dokumento, kad tai - privati teritorija ir ja draudžiama eiti“, - skelia viršila. Šitų uniformuotų vyrų ginami mes vėl pasijutome kaip prieš 20 metų Sąjūdžio mitinguose saugomi žaliaraiščių. Pagarba jiems!

„Noriu praeiti, prašau praleisti, aš einu šaligatviu“, - čia jau N.Puteikis mėgina apsaugininkų kantrybę. „Jeigu neleisit žmonėms ramiai praeiti...“ - pradeda sakinį policininkas, bet jam nebaigus V.Labeckas ima jau ne įsakinėti. Jis prašo 15 minučių, per tą laiką atneš teritorijos privatumą įrodančius dokumentus.

REKLAMA

Po 15 minučių jis mums atnešė keistą dokumentą. Sklypo planą. Tik ne viso, bet to keliuko, kuriuo ketinome eiti. Keliukas pažymėtas koordinatėmis ir, kiek pavyko pamatyti, 2007 metais Vilniaus valdžios parduotas šiai išskirtinei bendrijai. „Kelias - kaip atskiras sklypas!“ - iš nuostabos A.Stancikienė jau ne piktinasi, bet kvatoja.

Jau kitą dieną sužinosime, kad mus apgavo. Pasukę keliasdešimt metrų nuo tų prašmatnių kotedžų, dar šiapus tvoros, būtume jau ėję savo, t. y. Lietuvos Respublikos teritorija.

Užgrobtame miške

„Nuvykę į vietą apėjom teritoriją aplinkui. Norėjom išsiaiškinti, ar iš tikrųjų nėra įtarimų, jog ta tvora stovi valstybiniame miške. Ir įtarimų yra. Stiprių - kad ten, net akivaizdžiai matyti, užgrobtas valstybinis miškas, - po kelių dienų papasakojo mums Nemenčinės urėdas Eligijus Ryškus ir tyliai papriekaištavo: - Kur buvot anksčiau, kai aš tą tvorą iš pasiutimo spardžiau?“ Kalti, nežinojom. Dabar mėginsim pasitaisyti.

Urėdijoje dar sužinome, kad visai neseniai atskiru G.Kirkilo Vyriausybės nutarimu iš šios teritorijos buvo išimta maždaug pusantro hektaro valstybės saugomo miesto miško. Paslaugus tas ponas Kirkilas, ne tik Lietuvos energetikos sistemą krautuvininkams „užfundijo“, bet ir valstybinio miško?

REKLAMA

Danuta Kazakevičienė, urėdo pavaduotoja, čia pat užtikrina, jog pagal įstatymą valstybiniai miškai neturi būti privatizuojami. Moteris patikina, kad jei pasistatytume kokią bakūžę valstybiniame miške, mums jo tikrai niekas neatiduotų. O štai krautuvininkų bendrijai atidavė...

E.Ryškus mano, kad tas Laurų kvartalo apkėsto miško išėmimas iš valstybinių miškų apskaitos yra STT reikalas. „Vilniaus miesto miškai neprivatizuojami, neparduodami ir kitaip negali tapti privatūs. Aš suprantu, kad yra pažeistas įstatymas“, - sako urėdas E.Ryškus.

Tačiau Laurų bendrijai G.Kirkilas „sutvarkė“ tik tarp kotedžų išsimėčiusius miško lopinėlius. Tvora užtverta plati miško juosta aplink statinių masyvą - vis dar valstybinė.

Juozas Zinkevičius, Vilniaus apskrities Žemės tvarkymo departamento direktorius, jau kitą dieną, kai jam tai pranešėme, raportavo: „Šiandien mūsų geodezininkai nuvažiavo ten pamatuoti, kas ir kiek užtverta.“

Dar J.Zinkevičius mums papasakojo, kad Laurų bendrija yra atsitvėrusi keliuką, kurį tas krautuvininkų UAB‘as, tvarkęs kvartalo reikalus, tas „Amžiaus vingis“ buvo įsipareigojęs savo lėšomis suremontuoti ir perduoti savivaldybei. Dabar keliukas atsidūrė sklypo viduje su geru rėžiu valstybinio miško.

REKLAMA

Antanas Petrėnas, Liepynės girininkijos eigulys, „Paskutinės instancijos“ komandai, dar kartą atvykusiai į Laurus, parodė „užgrobimo mastą“: „Na gal 3, gal 4 hektarai - ne daugiau...

Čia buvo jiems leista, kol vyksta statybos, apsitverti, kad statybinių medžiagų nevogtų. O paskui jie žadėjo tą tvorą lyg ir nuimt...“ Dar eigulys patikina, jog valstybiniu mišku, nors ir aptvertu tvora, mes turime teisę vaikščioti. Mūsų žiniomis, tvora galėjo stovėti tik iki 2007 metų.

Kai visa tai aiškinamės, už nugaros išgirstame: „Išeikit, prašom.“ Kodėl? „Turiu tokį įsakymą“, - atsako krautuvininkų apsaugininkas. „Čia jūs, žinokit, pažeidžiat įstatymus“, - atsikerta Rasa. „Šitą spręs paskui kas nors...“ - atsako savavaldžiautojas.

Ką gi, atėjo laikas susipažinti su tais, kurie duoda neteisėtus įsakymus, - su šeimininkais.

Tęsinys - kitą savaitę

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų