Nors apie studentišką gyvenimą sukurta gausybė anekdotų, o studentą dažnas įsivaizduoja kaip nuolat naktinius klubus lankantį sostinės turistą, esama ir tokių istorijų, kurios labai vaizdžiai iliustruoja, kad duona be sviesto studijų metais būna tikrai sprangi.
Mėnesio pajamos – 590 litų
Iš nedidelio miestelio į sostinę studijuoti atvykusi Akvilė (redakcijai tikrasis merginos vardas ir pavardė žinomi – aut. past.) iš pirmo žvilgsnio nesiskiria nuo kitų studentų – kaip ir dera pirmakursei, sąžiningai lanko paskaitas, stropiai ruošia namų darbus ir bando priprasti prie gyvenimo studentų bendrabutyje. Tačiau keletas skirtumų yra: nors ir nori užmegzti draugystę su naujais mokslo draugais, mergina, pakviesta kur nors papramogauti, kukliai atsisako. Priežastis – tam paprasčiausiai neturi pinigų. Iš tiesų pinigų stinga ne tik pramogoms, bet ir kitiems dalykams, ir čia prireikia studentiško išmanumo. Merginos biudžetas kuklus: 390 litų gaunama socialinė stipendija ir apie 200 litų per mėnesį gaunami iš tėvų.
„Mūsų šeimoje yra ir daugiau vaikų, tad ne apie mane vieną tėvai turi galvoti, be to, į Vilnių atsivežu daržovių, kitų maisto produktų, tad maistui išleidžiu labai mažai.“ Mokestis už bendrabutį (150 litų), nuolatinis viešojo transporto bilietas (22 litai) ir du kartus per mėnesį kelionė į namus (su studentiška nuolaida 44 litai) – būtinosios merginos mėnesio išlaidos.
Į klausimą, kiek pinigų išleidžianti per savaitę, mergina sakė: „Suma priklauso nuo savaitės, mat kartais tenka pildyti mobiliojo telefono sąskaitą ar ką nors kopijuoti studijoms, bet labai stengiuosi, kad savaitės išlaidos neviršytų 30–50 litų. Sunkiausia tuomet, kai daromos kokios nors rinkliavos ir visi turi prisidėti, pavyzdžiui, ruošiantis sveikinti bendrakursius gimtadienio proga ar pan. Tai būna neplanuotos išlaidos.“
Bijo sirgti
Akvilė pasakojo, kad drabužius dažniausiai perkanti dėvėtų drabužių parduotuvėse: „Jose galima surasti gražių ir nebrangių daiktų, žinoma, dažniausiai stengiuosi į tokias parduotuves užsukti, kai taikomos nuolaidos ar vyksta išpardavimai. Maisto produktus pirkti taip pat stengiuosi tik akcijų metu – nuolat seku prekybos centrų reklamas ir nuolaidų katalogus. Geriausia savaitės diena – antradienis, tuomet vienas prekybos tinklas skelbia nuolaidas – pasakojo mergina.
Paklausta, kokios išlaidos labiausiai varo į neviltį, Akvilė sakė: „Tos, nuo kurių negalima atsiriboti: žiemą susirgau ir gydytojai išrašė vaistų, pirkau tik būtinus, bet liga užsitęsė, tad net namo važiuoti negalėjau ir pritrūkau pinigų – reikėjo skolintis.“
„Sužinojusi, kas esu priimta į valstybės finansuojamą studijų vietą, atvirai kalbant, buvau šokiruota, nors mokiausi neblogai – to nesitikėjau, o be to, puikiai žinojau, kokia šeimos finansinė padėtis. Jau beveik pasibaigė pirmieji mokslo metai, nors kartais būna liūdna, kad negaliu sau leisti tiek, kiek kiti mano bendraamžiai, tikiu, kad pabaigus studijas padėtis pasikeis“, – kalbėjo mergina.
Kol kas Akvilė darbo neieško, bijo, kad dėl to nukentės studijų rezultatai, teks praleisti paskaitų. „Daug paskaitų ir namų darbų, labai bijau, kad nesuspėsiu, bet ateityje tikiuosi kur nors padirbėti vakarais ar savaitgaliais, net nelabai svarbu, ką – tiesiog norėčiau šiek tiek prie stipendijos prisidurti.“
Stipendija negarantuoja pragyvenimo mieste
Lietuvos studentų atstovybių sąjungos vadovas (LSAS) Vilius Morkūnas, paklaustas, ar galima teigti, kad stipendija yra šių dienų studento išgyvenimo garantas, sakė: „Stipendija tikrai nėra studento išgyvenimo garantas, nes aukštosiose mokyklose jos nedidelės. Kažin, ar 200 litų stipendijos gaunančiam studentui šių pinigų pakaks susimokėti už gyvenimą bendrabutyje, už maistą ir dar pavyks nusipirkti studijoms reikalingų priemonių.“
Pašnekovo teigimu, nuo 2009-ųjų iki dabar smarkiai sumažėjo stipendijų fondai aukštosiose mokyklose: „2010-aisiais stipendijų fondai aukštosios mokyklose sumažėjo perpus, nes buvo pakeista stipendijų skaičiavimo tvarka. Į studento krepšelį metams skatinamajai stipendijai skirti buvo įtraukti tik 325 litai. Pačiose aukštosiose mokyklose sumažėjo studijų fondai: sumažintos pačios stipendijos, pvz., nuo 150 litų sumažinant iki 100 litų tam, kad būtų galima jas toliau mokėti panašiam skaičiui. Kitas sprendimas – stipendijų dydis paliktas toks pat, bet smarkiai sumažintas jas gaunančių studentų skaičius.“
„Gaudamas stipendiją studentas negali būti tikras, kad ji padengs mėnesio pragyvenimo išlaidas, taip pat būtina pabrėžti, kad gauti stipendiją, kai finansavimas sumažintas, galimybių yra tikrai nedaug“, – kalbėjo LSAS vadovas ir pridūrė, kad skatinamųjų stipendijų dydžiai šalies aukštosios mokyklose skiriasi, bet jos gali svyruoti nuo 50–70 litų kolegijose iki 600–800 litų universitetuose. Socialinių stipendijų dydis – 390 litų.
„Tokias dideles stipendijas gauna vienetai studentų, bet tik tie, kurių studijų rezultatai metų metus yra patys geriausi“, – kalbėjo pašnekovas ir akcentavo, kad šiuo metu itin išaugęs studentų, norinčių gauti socialines stipendija skaičius. – Vadinasi, studentų šeimų finansinė padėtis pablogėjo, nes atsirado daugiau studentų, galinčių pretenduoti į valstybės skiriamą socialinę stipendiją“.
Dirbantis studentas jau nieko nestebina
Akademinės bendruomenės požiūris į dirbančius studentus jau senokai nesikeičia ir tai, kad dėstytojo balsą paskaitos metu nustelbia gurgiantis pilvas niekam be paties studento nėra įdomu. „Estijoje situacija su valstybės parama studentams yra dar blogesnė ir šioje šalyje dauguma studentų priversti dirbti. Estijoje studentai pasirengimui paskaitoms skiria mažiausiai laiko visoje Europos Sąjungoje. Nuo to kenčia ne tik pats studijų procesas, bet ir įgyjamų žinių kokybė. Kalbat apie situaciją Lietuvoje, būtina pasakyti, kad kuo toliau, tuo daugiau studentų ieškosi darbo ir taip bando išgyventi studijų laikotarpį. Natūralu, kad sumažėjus stipendijų skaičiui, darbo ieškančių studentų daugėja. Net ir stipendijas gaunantys studentai linkę ieškoti papildomo finansavimo šaltinio ar kreipiasi pagalbos į tėvus“, – kalbėjo pašnekovės. V. Morkūnas pabrėžė, kad dirbantys studentai negali tiek laiko skirti studijoms, kiek jų nedirbantys kolegos, kenčia jų studijų kokybė.
LSAS vadovo teigimu, keletas aukštųjų mokyklų stengiasi, kad studijų procesas būtų lankstus ir studentai galėtų patys derinti paskaitų laiką ir darbą su studijomis. „Žinoma, lanksčiai į šią problemą žvelgiančių aukštųjų mokyklų nedaug. Jei pačios aukštosios mokyklos į studijų procesą žvelgtų per studento poreikių ir galimybių prizmę, tuomet poreikiai ir galimybės taptų lengviau suderinami.“
Sąlygos bendrabučiuose skatina susimokėti už ramybę
„Nemažai studentų, kurie atvyksta studijuoti į miestus iš mažų miestelių net neprašo vietų bendrabučiuose ar po pusmečio gyvenimo bendrabutyje kraustosi į butus, kuriuos nuomoja kartu su bendrakursiais ar draugais. Taip yra dėl to, kad daugelyje bendrabučių gyvenimo sąlygos neatitinka jauno žmogaus poreikių ir norų. Bendrabučiai nėra tinkamai atnaujinami, o sąlygos, kuriomis gyvena studentai, kai kuriais atvejais – tragiškos“, – kalbėjo V. Morkūnas.
Pasak pašnekovo, nors gyvenimas bendrabutyje dažnai yra ekonomiškesnė perspektyva nei buto nuoma, jauni žmonės dažnai būna linkę mokėti už ramybę, privatumą ir sąlygas mokymuisi: „Jei kalbėtume apie tokias specialybes kaip architektūra, tai esama tokių studijų proceso priemonių, kurios gali užimti visą kambarį. Sąlygos bendrabučiuose nėra geros, bet sumokėjus fiksuotą mokestį jau nebereikia sukti galvos dėl komunalinių paslaugų kainų.“
Sostinėje studentų bendrabučių kainos įvairuoja: nuo 130 litų per mėnesį, gyvenant triviečiame kambaryje, iki 400 litų kambaryje, gyvenant vienam. Pasak LSAS vadovo, mažėjantis studentų skaičius šalyje rodo, kad ateityje bendrabučiai taip pat bus tuštesni.
Yra buvę atvejų, kuomet studentui įsidarbinus ar gavus paskatinimą iš aukštosios mokyklos, visa šeima neteko socialinių išmokų
„Socialinių stipendijų skyrimo ir skaičiavimo tvarka buvo pakeista ir dėl to šiuo metu didelių problemų nekyla, bet jei studentas turi darbą ir gauna per mėnesį porą šimtų litų už tai, kad ką nors nuveikia savaitgaliais, jo pajamos, skaičiuojamos su šeimos pajamomis ir kai kuriais atvejais šeimos rizikuoja netekti socialinių išmokų. Turėtų būti sudaroma galimybė studentų pajamas skaičiuoti atskirais nuo šeimos pajamų“, – kalbėjo V. Morkūnas pridurdamas, kad iš regiono į didmiestį atvykęs studentas gyvena savarankiškai.
Studento išlaidos per mėnesį – apie 800 litų
„Swedbanko“ Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė Odeta Bložienė kalbėdama apie studentų pragyvenimo mieste išlaidas sakė: „Prieš metus atlikome tyrimą, kurio metu skaičiavome, kiek studentui, studijuojančiam sostinėje ir du kartus per mėnesį grįžtančias į namus Šiauliuose, reikia pinigų mėnesiui. Tyrimo rezultatai parodė, kad šios sumos vidurkis yra 817 litų.“
Pašnekovės teigimu, į šią sumą buvo įtrauktos tik pačios būtiniausios išlaidos: „Maistui buvo skirta 250 litų, tai gana nedidelė suma. Tiesa, ši suma parinkta pagal tai, kiek praėjusiais metais vidutiniškai miestui buvo išleista vieno namų ūkio nariui.“ Minėtame biudžete buvo skirta 170 litų gyvenamojo ploto nuomai, 100 kelionėms viešuoju transportu, numatytos išlaidos knygoms, kopijavimui, mobiliojo telefono išlaidoms ar tokiems būtiniems dalykams kaip vaistai.
Į klausimą, ar ar galima teigti, kad studento išlaikymas didmiestyje mažas pajamas gaunančiai šeimai provincijoje yra didelis finansinis iššūkis, pašnekovė sakė: „Taip, tai didelė suma, nes ji yra kur kas didesnė nei minimalus darbo užmokestis, kuris po mokesčių šiuo metu yra 670 litų.“
Studento darbas – mokytis
Paklausta, kaip vertina studentų norą dirbti studijų metu, pašnekovė sakė: „Įsidarbinti šiuo metu nėra taip paprasta, o moksleivio ir studento pagrindinis darbas – mokytis, tad tam ir reiktų skirti didžiausią dėmesį. Mokslas yra mokamas ir gaunamas žinias reiktų vertinti“, – kalbėjo O. Bložienė, paklausta apie tai, ar tikslinga studento papildomas pajamas skaičiuoti prie bendrų šeimos pajamų.
Į klausimą, kuri amžiaus grupė – jaunesni ar vyresni žmonės – turi geresnius finansų valdymo įgūdžius, pašnekovė sakė: „Kiekviena amžiaus grupė turi savų pliusų ir minusų. Vyresnio amžiaus žmonės yra išgyvenę daugiau įvairių kritinių situacijų, jie lankstesni, jų pajamos mažesnės, bet sutaupoma daugiau, bet šiems žmonėms labai sunku suprasti šių dienų finansų sistemą, nes per praėjusius dešimt metų ji labai pasikeitė. Jaunų žmonių asmeninių finansų valdymo įgūdžiai yra prastesni nei vyresnių žmonių, o norai – nepalyginamai didesni. Jauni žmonės dar neturi patirties, kaip užsidirbti, ir galimybės tai padaryti gana ribotos, bet norai būna dideli ir tuomet atsiranda neatsakingas skolinimasis ir pan.“
