REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vienas labiausiai patyrusių teisininkų šalyje Algimantas Valantinas sėdo prie Lietuvos apeliacinio teismo vairo. Iš generalinio prokuroro pareigų garsiosios Kauno pedofilijos bylos įkarščio metu pasitraukęs A. Valantinas neslepia – politikai Lietuvoje linkę daryti įtaką teisėsaugos veiksmams ir teisėjai tai jaučia. Vis dėlto pirmininkas primena tautos išrinktiesiems, kad kol teisingumą vykdo teismai, politikai ir toliau turėtų daryti, ką darę – politikuoti.

Vienas labiausiai patyrusių teisininkų šalyje Algimantas Valantinas sėdo prie Lietuvos apeliacinio teismo vairo. Iš generalinio prokuroro pareigų garsiosios Kauno pedofilijos bylos įkarščio metu pasitraukęs A. Valantinas neslepia – politikai Lietuvoje linkę daryti įtaką teisėsaugos veiksmams ir teisėjai tai jaučia. Vis dėlto pirmininkas primena tautos išrinktiesiems, kad kol teisingumą vykdo teismai, politikai ir toliau turėtų daryti, ką darę – politikuoti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Apie tai, kokiais tempais šiuo metu svarstomos bylos Lietuvos teismuose, kodėl bylų nagrinėjimas kartais užtrunka, kaip pasitikėjimą teismais paveikė Kauno pedofilijos byla, kokias įstatymų spragas parodo teismo sprendimai – portalo tv3.lt interviu su naujuoju Lietuvos apeliacinio teismo pirmininku A. Valantinu.

REKLAMA

Prisistatydamas Seime Jūs teigėte, jog viena opiausių Apeliacinio teismo problemų yra bylų nagrinėjimo tempai. Minėjote, kad kai kurių bylų nagrinėjimas užtrunka 7–8 mėnesius. Kaip ketinate spręsti šią problemą?

Viešojoje erdvėje formuojama nuomonė, kad apeliacinės instancijos teisme bylų nagrinėjimas ilgai trunka. Manau, kad turime rasti balansą tarp bylų nagrinėjimo terminų ir kokybės. Mano galva, terminai neturi būti dominuojantis faktorius – vis tik svarbesnė kokybė. Žinoma, jeigu prisimintume Europos ar pasaulinę praktiką, tai ne mes ilgiausiai nagrinėjame bylas. Priešingai, kaip parodė neseni tyrimai, civilinės bylos Lietuvoje nagrinėjamos greičiausiai Europoje. Jeigu kalbėtumėme apie Italiją, tai ten 8–9 metus nagrinėti bylas yra norma.

REKLAMA
REKLAMA

Apeliacinis procesas pasižymi tam tikrais savitumais, kai kurios su terminais susiję priežastys užprogramuotos pačiuose įstatymuose. Tarkime, kol byla pasiekia teismą, pagal įstatymą teisėjas mėnesį privalo ruoštis jos nagrinėjimui. Deja, bet apeliacijoje – kalbu apie baudžiamąsias bylas – dažnai keliamas klausimas dėl reikalingumo atlikti papildomą įrodymų tyrimą. Jeigu prireikia ekspertizės, terminai, nori ar nenori, užsitęsia. Tad Jūsų minėti 7–8 mėnesiai yra vidurkis, ir kartais teisme būna ilgai nagrinėjamos kelios bylos, kurios šį vidurkį pakelia iki tokio lygio, kuris mums nebepatinka. Tačiau didžioji dalis bylų iš tikrųjų yra nagrinėjamos greičiau. Jeigu kalbėsime apie civilines bylas, tai net ir įstatyme numatyta, kad bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų bylose egzistuoja sutrumpinti nagrinėjimo terminai ir jų yra laikomasi, nes tai susiję su sėkminga įmonių ūkine, gamybine veikla.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet kodėl taip užtrunka kai kurių bylų nagrinėjimas?

Neslėpsiu, kad teismo procese pasitaiko tam tikro piktnaudžiavimo procese, kai šalims reikia ne rezultato, o paties bylinėjimosi. Kalbant apie Lietuvos apeliacinio teismo vaidmenį, norisi, kad būtume institucija, kuri formuoja vieningą praktiką, pvz., žemesnės instancijos teismai turėtų žinoti mūsų poziciją, jog identiškoje situacijoje ir esant toms pačioms aplinkybėms (ar maksimaliai panašioms), sprendimas bus panašus. Kada pasieksime tokį vieningumą, apeliacijų turėtų sumažėti, kadangi žmonės žinos, jog tokią situaciją teismai yra nagrinėję ir kad sprendimas bus toks, o ne kitoks. Tikrai neskelbsiu lozungų, jog Apeliacinis teismas bylas išnagrinės per 3 mėnesius. Kita problema – didelėse bylose, kurios mus skandina, dažnai egzistuoja gynybos užtikrinimo problema, o tai taip pat prisideda prie ilgesnio bylos nagrinėjimo.

REKLAMA

Turbūt bylų nagrinėjimo tempams įtaką daro ir teisėjų darbo krūvis?

Taip, ir tai gerai iliustruoja bylų srautai. Tarkime, Apeliacinio teismo “civilistai” nagrinėja beveik 3 000 bylų per metus. Turint galvoje, kad Civilinių bylų skyriuje dirba 17 teisėjų, aritmetiškai išdalinus bylas matosi, kiek daugmaž laiko galima skirti vienos bylos nagrinėjimui. Deja, bylinėjimosi bumas nepraeina, taigi vieningos praktikos formavimas būtų paskata teikti mažiau apeliacijų ir nesitikėti kitokio sprendimo, kai praktika aiški.

Jūsų darbo patirtis įspūdinga – 30 metų teisinio darbo stažas: dirbote rajonų prokuratūrose, vadovavote Jonavos rajono, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismams bei Generalinei prokuratūrai. Kuris darbas – prokuroro ar teisėjo – Jums mielesnis?

REKLAMA

Paklausus, kuri byla yra sunkiausia, atsakau, jog sunkiausia yra ta, kurią nagrinėju šiuo metu. Juk kai bylą išnagrinėji, viskas atrodo lengva ir suprantama. Taip ir su darbais – mieliausias darbas yra tas, kurį šiuo metu dirbu, nes realiai kažką galiu keisti, daryti gerą įtaką. Tad drąsiai sakau, kad dabar man mieliausias yra darbas Apeliaciniame teisme.

2005–2010 m. ėjote generalinio prokuroro pareigas. Iš šių pareigų pats pasitraukėte po neigiamų Seimo komiteto išvadų dėl prokurorų darbo, tiriant vadinamąją Kauno pedofilijos bylą. Tąkart atsistatydindamas Seime sakėte, jog „niekada nedalyvavote ir nedalyvausite jokiuose spektakliuose“. Prokuratūroje buvote labai gerbiamas. Ar skaudu buvo trauktis tokiomis aplinkybėmis? Ar vis dar prisimenate šį karjeros epizodą?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Man nėra būdinga jausti nuoskaudas. Žinoma, būta minčių, kodėl atsidūriau tokioje situacijoje, tačiau tai truko labai trumpai. Vėliau žvelgi į priekį. Apžvelgus pastaruosius šešerius metus kai kam gali pasirodyti, kad padariau stulbinančią karjerą – nuo apylinkės teismo teisėjo iki Apeliacinio teismo pirmininko. Aš nesustoju vietoje ir nesižvalgau į praeitį, kurios nepakeisi. Kai man kandidatūra buvo pristatoma Seime, manęs paklausė, ar atsidūręs hipotetinėje situacijoje atsistatydinčiau. ,Mano atsakymas toks – nesilaikau įsikibęs nė vienos kėdės. Anuomet buvau tapęs minią erzinančiu raudonu skuduru. Manau, kad vieno žmogaus ambicijos negali nusverti institucijos interesų. Todėl pasakiau, kad nematau problemos pasitraukti, kad institucija galėtų toliau dirbti.

REKLAMA

2010 m. prezidentė D. Grybauskaitė nepaskyrė Jūsų Vilniaus apygardos teismo teisėju, nors teisėjų atrankos komisija Jūsų kandidatūrą įvertino geriausiai. Šalies vadovė tuo metu pažymėjo, jog svarbiausia ne žmogaus darbo stažas, o profesionalumas ir reputacija. Kaip galvojate, ar šis sprendimas buvo susijęs su vaidinamąja Kauno pedofilijos byla ir Jūsų pasitraukimu iš generalinio prokuroro pareigų?

Teisėjų skyrime dalyvauja politinės valdžios atstovai. Man asmeniškai tuo metu atrodė, kad, turėdamas didelę patirtį, galiu dirbti bet kur. Tačiau sprendimus priimantiems pareigūnams atrodė kitaip. Aš gerbiau tuos sprendimus ir paprasčiausiai dirbau savo darbą.

REKLAMA

2012 m. kriminologė Eglė Vileikienė pastebėjo, kad pasitikėjimą teismais ypač pakirto vadinamoji Kauno pedofilijos byla, kurioje teismas nusprendė, kad pedofilijos iš viso nebuvo. Ar pritariate šiai minčiai?

Kalbant apie šitą konkrečią bylą, didžiausios aistros virė ikiteisminiame tyrime, o teismų sprendimai buvo priimti vėliau. Be to, dalis šių bylų nėra pasibaigusios. Teismų ar bet kokios kitos institucijos reputacija griūva per 5 minutes, o pasitikėjimui įgyti ir viso amželio gali neužtekti. Manau, kad pasitikėjimas turi kilti pamažu, per pagarbą žmogui, teismo sprendimo paaiškinimą, motyvų išdėstymą, galimybę gauti informaciją.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kalbat apie pasitikėjimo teismais tyrimus, reikėtų pagaliau paklausti visuomenės, kokios yra nepasitikėjimo teismais priežastys. Žinant ir šalinant jas, pasitikėjimo augimo procesas paspartėtų.

„Vilmorus“ skelbia, kad pernai pirmą kartą per du dešimtmečius pasitikėjimas teismais buvo teigiamas – apklausa parodė, jog teismais pasitiki 25,5 proc. lietuvių, nepasitiki – 25,1 proc. Vis dėlto turbūt matome kažkokį proveržį?

Taip. Tačiau priminsiu, jog nemažai priklauso nuo to, kaip vykdoma apklausa. Pvz., apklausus asmenis, kurie tiesiogiai susidūrė su teismo darbu, rezultatai buvo labai geri. Kita vertus, procedūros teisme gali būti bauginančios, nes dažnas žmogus nežino, kas jo laukia. Pavyzdžiui, žinau atvejį, kai žmogus buvo kviečiamas liudyti, tai iki tol dvi naktis nemiegojo, jaudinosi. O dar jeigu teisme su juo nepagarbiai elgiamasi, tai jam bylos rezultatas bus visiškai nesvarbus, nes jis atsimins tik nemalonų procesą. Taigi, teismai šia kryptimi turi daug nuveikti. Šiuo metu vykdomas norvegų remiamas projektas dėl saugumo teismuose, ir man labai patinka, jog jo tikslas nėra tik teisėjų apsauga. Akcentuojama, kad žmogus, atėjęs į teismą, jaustųsi komfortiškai, kad jam susiorientuoti padėtų savanoriai, kurie pasitiktų liudytojus, paaiškintų apie teismo procesą. Visa tai reikalinga tam, kad žmogus nesijaustų vienišas. Mano galva, tai geras kelias, ir juo turime eiti.

REKLAMA

Turbūt pasitikėjimui teismams įtakos turi ir pačių teisėjų elgesys. Štai buvusi Kauno apygardos teisėja Neringa Venckienė dramatiškų Garliavos įvykių kontekste tapo dalies visuomenės heroje, vėliau pasuko į politiką, o šiuo metu ji – nuo teisėsaugos besislapstanti buvusi parlamentarė. Ar tokie pavyzdžiui neigiamai paveikia pasitikėjimą teismais?

Žinoma. Aišku, visada bandome suprasti žmogaus elgesio motyvus. Juk teisėjai irgi yra žmonės. Mums keliami išskirtiniai reikalavimai, tačiau teisėjai taip pat daro klaidas ir jiems kartais reikia leisti pasitaisyti. Teismas yra gyvas organizmas. Mano galva, tai, kad pastaruoju metu patys teismai kalba apie nesklandumus savo veikloje, tik parodo organizmo stiprumą, t.y., kad jis pasiruošęs bei gali susitvarkyti.

REKLAMA

Šiemet po beveik 10 metų teisminių procesų Apeliacinis teismas paskelbė nuosprendį vadinamojoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje. Vienas iš nutarties epizodų – teismas patvirtino anksčiau skelbtą sprendimą, kad partija, kuri buvo kaltinama, po reorganizacijos jokios atsakomybės neneša. Šiuo metu partijai „Tvarka ir teisingumas“ yra pareikšti įtarimai dėl prekybos poveikiu ir pinigų plovimo. Ar teismo sprendimai šioje vietoje tam tikra prasme nepasufleravo, kaip galėtų elgtis į teisėsaugos akiratį pakliuvusioms politinėms partijoms?

REKLAMA
REKLAMA

Kalbėti apie konkrečias bylas, kuriose procesai nėra pasibaigę, nelabai norėčiau. Bendrąja prasme teisės taikymas yra gyvas procesas, ir kartais tam tikrus elgesio standartus suformuoja teisminė praktika, o kartais pamatome, kad teisminės praktikos neužtenka, taigi, prireikia keisti įstatymus. Kaip žinia, tokia iniciatyva jau rodoma. Tai parodo, jog gyvenimas nestovi vietoje, ir kartais reikalinga įstatymų revizija. Todėl nesutikčiau, kad teismai parodo, kaip kažkam išsisukti, bet paprasčiausiai atkreipia dėmesį į tam tikras teisinio reguliavimo spragas.

Pakalbėkime apie politikų įtaką teismams. Seime imtasi iniciatyvos dėl parlamentinės tyrimo komisijos formavimo, kurios vienas tikslų yra peržiūrėti prezidentės patarėjos Daivos Ulbinaitės bylos aplinkybes. Ar tai galima būtų vertinti kaip politikų kišimąsi į teismų darbą?

Politikai kelia savo prielaidas ir diskutuoja. Kalbant apie teismų sistemą, tai, be abejo, negyvename beorėje erdvėje, juk mes ir spaudą skaitome, ir televiziją žiūrime, ir pasisakymus girdime – šito neišvengsi. Klausimas, kiek esi atsparus. Teisingumą vykdo tik teismas. Visi norai ir idėjos yra sveikintini, tik norisi priminti ir palinkėti, kad užtektų sveiko proto, kad politikų norai nebūtų paversti kūnu, kuris nesuderinamas su Konstitucija.

REKLAMA

Kone karščiausia aktualija pastaruoju metu – Seimo priimtos Baudžiamojo kodekso pataisos, kuriomis numatyta baudžiamoji atsakomybė už neviešų teismo posėdžių medžiagos atskleidimą ir viešą kalbėjimą. Žurnalistų bendruomenė teigia, jog šios pataisos beveik prilygsta cenzūrai. Kaip Jūs vertinate šį parlamento sprendimą?

Tas įstatymas kol kas yra Prezidentės nepasirašytas ir, panašu, bus vetuojamas. Mes turime ieškoti balanso tarp privatumo ir teisės žinoti. Iš tikrųjų, atsirandant kriminalinei bausmei galime kelti klausimą, ar šis balansas yra tinkamai išlaikytas. Jums, rašantiems tomis temomis, atrodo, jog gresia didžiuliai suvaržymai, bet akivaizdu, kad yra ir kita pusė, kuri jaučiasi nukentėjusi. Mano galva, šioje situacijoje reikia įvertinti dabartinį teisinį reguliavimą ir teisinius mechanizmus, ar jų nepakanka. Manau, visko viešai daryti negalime, noras žinoti tam tikrais atvejais gali būti ribojamas, nes nė vienas žmogus nenori, kad tam tikros jo gyvenimo aplinkybes būtų nagrinėjamos viešai. Tarkim, išžaginimo byloje nukentėjusiai merginai reikia duoti parodymus, dar kartą prisiminti kraupią situaciją. Jeigu posėdyje be sprendimą priimančių žmonių dalyvauja ir šiuos prisiminimus paviešinti galintys žmonės, žmogus gali labai blogai jaustis. Panašu, jog Seimas pataisas svarstys papildomai, gal sudės kažkokius saugiklius. Manau, kad normaliai išdiskutavus problemą ir suprantamai išdėsčius argumentus, tas reguliavimas gali pasirodyti reikalingas ir teisingas.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų