Rašytoja, kurios tikroji pavardė Marina Aleksejeva, gimė 1957 m. Lvove teisininkų šeimoje. Ji taip pat baigė teisės studijas Maskvos valstybiniame universitete. Dvidešimt metų ji dirbo įvairiose Rusijos vidaus reikalų ministerijos mokslinių tyrimų įstaigose. Pagrindinė jos mokslinio darbo kryptis – kriminologija ir kriminalinė statistika, ji yra teisės mokslų daktarė. Į atsargą išėjo 1998 m., turėdama milicijos papulkininkio laipsnį.
Pirmąjį savo psichologinį detektyvinį romaną „Taip susiklostė aplinkybės“ Aleksandra Marinina parašė 1992 m. Pagrindinė šio romano herojė – Maskvos kriminalinės paieškos centriniame štabe dirbanti Anastasija Kamenskaja tapo net 25 detektyvinių romanų ašimi. Nuo 1995 m. rašytojos romanus leidžia žymiausios leidyklos Rusijoje ir užsienyje, jos kūriniai išversti į 22 kalbas, bendras leidinių tiražas viršija 35 milijonus egzempliorių. Į lietuvių kalbą išversta 16 Aleksandros Marininos knygų, naujausios iš jų: „Kai dievai juokiasi“, „Neužrakintos durys“, „Bendraautoriai“.
Su viena iš festivalio „Vilniaus alibi“ viešnių Rusijos detektyvinių romanų rašytoja Aleksandra Marinina radijo laidoje „Kultūros savaitė“ kalbasi eseistė, vertėja ir tikra detektyvinės literatūros žinovė Rasa Drazdauskienė.
Jūs parašėte 32-ų pavadinimų knygas ir visa tai – per 10-12 metų.
Per keturiolika metų.
Vis dėlto labai daug per trumpą laiką. Todėl pirmiausia norėčiau paklausti, kiek jums reikia laiko knygai parašyti, kaip ruošiatės, kaip rašote?
Pastaraisiais metais knygai reikia pusės metų. 1995-1996 metais rašiau labai daug. 1995 metais parašiau penkias knygas, 1996-aisiais – šešias. Bet taip gyvenime būna vieną kartą. Toks jėgų ir emocijų pakilimas daugiau manęs neaplanko. Nuo to laiko aš perėjau prie tokio režimo: knyga per pusę metų. Labai ilgai ruošiuosi. Parašyti nesunku, sunku sugalvoti. Jei žinai, ko nori – sėsk ir rašyk. Todėl pats parašymo procesas per tą pusmetį užima mėnesį ar du. Visą likusį laiką aš kaupiuosi knygai. Bandau ją pajusti, suprasti. Sugalvoju herojus ir jų likimus, bandau suprasti jų nuotaikas ir gyvenimą. Apie kiekvieną savo veikėją, net labai nereikšmingą, žinau labai daug. Kitas dalykas, kad ne viskas įsikūnija tekste. Bet aš būnu sugalvojusi net mažas detales iš jo vaikystės, kad pajausčiau, kodėl jis toks šiandien, kodėl taip kalba ir elgiasi.
Kai skaitai jūsų knygas, jauti, kad herojus jūs žinote puikiai, yra daug detalių. Tačiau tiek veikėjai, tiek jūsų siužetai per tą laiką labai keitėsi. Ar bus teisinga, jei pasakysiu, kad iš pradžių jūs daugiau dėmesio skyrėte siužetui, nusikaltimo konstravimui? Kai kurie nusikaltimai buvo panašūs į mokslinę fantastiką, pavyzdžiui prietaisai, kurie jaučia žmogaus agresyvumą. O po to perėjote prie žmonių charakterių, motyvų, poelgių. Kaip tai įvyko, kas atsitiko?
Tai įvyko palengva, nes nebuvo įvykio, kuris mane iš esmės pakeistų. Aš brendau, senau, sėmiausi išminties ir supratau, kad man įdomesnis asmenybių, o ne teisinis konfliktas. O apie mokslinei fantastikai artimus siužetus, sąžiningai jums pasakysiu – fantastikos neskaitau. Niekada to nebūčiau sugalvojusi, jeigu patys kariškiai apie tai nebūtų papasakoję.
Tai yra tikras faktas?
Taip. Yra įsakymas, kad prietaisai, kurie veikia žmogaus elgesį, turi būti išbandomi lauko sąlygomis – taigoje, stepėse, ten, kur vieni gyvūnai. Tačiau iš tikrųjų šis įstatymas yra pažeidinėjamas, nes kokia prasmė žiūrėti, kaip šie prietaisai veikia žiurkėnus ir burundukus, jei galutinis tikslas yra poveikis žmonėms. Ir prietaisus slapta nuo visų, pažeisdami instrukcijas, montuoja ten, kur gyvena žmonės.
Dar vienas klausimas apie pokyčius jūsų kūryboje. Iš pradžių, kai jūs rašėte apie Anastasiją Kamenskają, buvo įspūdis, kad ji dirba geroje komandoje, su draugais. Toks darbo principas buvo labai optimistiškas, džiaugsmingas, idealus. Teikiantis pasitikėjimo, kad tokia milicija sugebės apginti. O paskutinėse knygose Kamenskaja jau dirba kaip privatus seklys, jos draugai nutolę. Tai susiję su realybe ar jūsų požiūris pasikeitė?
Pasikeitė požiūris, nes pasikeitė realybė. Profesionalų branduolys milicijoje ėmė irti. Tai prasidėjo jau po Brežnevo mirties, kai pasikeitė vidaus reikalų ministras. Naujasis ministras, matyt, geriausių ketinimų vedamas, nes kaip sakoma – norėjo geriau, o išėjo kaip visada – padarė profesionalams labai daug žalos. Ypač tai pajuto kriminalinė paieška. Jau tada ji pradėjo byrėti. O 10-ajame dešimtmetyje procesas įgavo katastrofiškas apimtis, žmonių, kurie turėjo daugiau nei dešimties metų patirtį, liko tiesiog vienetai. Į miliciją dabar ateina užsidirbti pinigų, bet ne tirti nusikaltimų. Žmogus turi įgaliojimus, dėl kurių jis yra pasiruošęs derėtis. Rusijoje šiandien visi derasi dėl visko, deja.
Todėl komanda ėmė irti. Šalia Nastios iš senosios gvardijos liko tik Korotkovas. Nesiklosto santykiai su nauju viršininku, kuris miega ir mato, kaip ji išeina į pensiją. Nes nepatogu su ja dirbti, nekomfortabilu. Knygoje, kurią dabar pradėjau rašyti, ji siaubingoje kryžkelėje. Supranta, kad likti neįmanoma. Arba eiti į atsargą, arba dėstyti studentams. Ką daryti? Tai, ką rašau, dabar vyksta šeštadienį, o pirmadienį ateis naujas viršininkas. Jaunas ir labai ambicingas, kuris pasakys: Anastasija Pavlovna, ką turiu padaryti, kad jūs liktumėte? Tai vėl nelabai gerai, nes jis kažkada buvo jos mokinys, o dabar jai vadovaus. Ir nuo to labai nejauku. Tačiau tai galimybė likti mėgstamame darbe. Ji dabar dėl to pradės jaudintis.
Ji ambicinga moteris, kuriai daug reiškia santykiai su viršininku. Vadinasi, tai didelė problema. Ar naujo žmogaus atėjimas, žmogaus, kuris siekia, kad išliktų geriausi kadrai, išreiškia jūsų viltį, kad ne viskas taip blogai?
Ne, tai išreiškia tik padėties supratimą: atėjo jaunas viršininkas, kuriam reikia parodyti gerus darbo rezultatus. Ir jis puikiai supranta, kad be senųjų patyrusių kadrų tokių rezultatų nebus, jį tuojau pat nuims. Jis suinteresuotas, nes pats yra labai ambicingas.
Dar vienas jūsų herojus – apylinkės inspektorius, kuris nebendradarbiauja su sistema. Jis supranta savo darbą labai žmogiškai: rūpinasi seneliais, jam įdomu, ką veikia paaugliai. Atrodo, tokio inspektoriaus mums norėtųsi. Tačiau jis labai nepopuliarus tarp savo vadovybės. Tai irgi kažkaip rodo dabartinę padėt? Juk jūs simpatizuojate šiam inspektoriui?
Be abejonės. Man šio apylinkės inspektoriaus personažas buvo reikalingais dviem aspektais. Norėjau bent jau knygoje įgyvendinti savo svajonę, kuo turi užsiimti inspektorius. Šiandien inspektorius turi turbūt 90 visokių pareigų. Ir tik niekinga dalis – darbas su gyventojais. O aš manau, kad jis turi dirbti tik su gyventojais. Be to, man šis personažas buvo svarbus kaip Anastasijos priešingybė. Kamenskaja yra išaugusi sovietiniais laikais, t.y. žmogus, kuris labai priklauso nuo santykių su vadovybe. Šių dienų karta, kuriai priklauso ir Igoris Dorošinas, mano inspektorius, tai nepriklausomų žmonių karta. Jie visiškai abejingi, ką apie juos galvoja vadovai, kiti žmonės. Jie daro tai, ką laiko esant reikalinga. Pati bandau išsiaiškinti, kaip elgtis teisingiau – kaip Nastia ar kaip Dorošinas. Ir knygoje, kurią dabar rašau, ketinu juos supažindinti, kad tas prieštaravimas atsiskleistų. Nastiai sunku eiti į darbą, jei santykiai su viršininku blogi, o Dorošinas tai daro su malonumu, jam nesvarbu, kad turi papeikimų, kad jį svarsto susirinkimuose. Kaip sako sena žydų patarlė – daryk, ką privalai, ir tebūnie kaip bus. Jis gyvena pagal šį principą. Jis nepriklausomas. Net tėvai siūlo jam mesti savo nešvarų menkai mokamą darbą. Ir nors jis myli tėvus, bet jam nesvarbu, ką jie galvoja apie jo darbą. Jis tiesiog dirba. Toks mano nepasiekiamas idealas. Nes aš kaip Nastia – priklausoma. Moteris, išaugusi sovietiniais laikais. O Dorošinas yra tai, ko aš siekiu. Būti priklausomai tik nuo savo sielos ir sąžinės.
Pasakėt, kad jūs kaip Nastia Kamenskaja. Sprendžiant iš jūsų biografijos, tarp jūsų daug bendra. Jūs dirbate tą patį darbą. Tad sakykite, ar daug yra Nastioje jūsų bruožų? Ar jūs ją sukūrėte, ar aprašėte kažką, kas jums artima?
Aš įsivaizdavau save toje situacijoje. Kriminalinėje paieškoje. Ką aš su savo žiniomis, charakteriu, savybėmis ir trūkumais daryčiau šiame darbe? Galėčiau daryti tik tai, ką daro Nastia – analizuoti informaciją. Nes aš, kaip ir Nastia, esu labai tingi fiziniams veiksmams. Aš – sėdimo darbo fanatikė. Prie darbo stalo ir kompiuterio su milžiniškais statistikos lapais galiu su malonumu dirbti 24 valandas. Atsistoti ir pasidaryti sumuštinį jau yra problema. Todėl mano vyras kaip Nastios. Jis manimi rūpinasi, priima mano tingėjimą. Dabar namuose turime pagalbininkę, o anksčiau jis pats tvarkydavo butą, pirkdavo maistą, ruošdavo jį. Ir dar dirbdavo visą dieną. Tai buvo siaubinga. Aš jau išėjau į atsargą, sėdėjau namuose, o jis šeštą valandą baigdavo darbą ir lėkdavo namo, kad mane pamaitintų. Man gėda dabar tai prisiminti, bet taip buvo.
Bet tai puiku, nors kaip tik ta Nastios gyvenimo pusė atrodo neįtikima.
Tai viskas nurašyta nuo manęs. Kai aš parodžiau vyrui pirmuosius skyrius ir paklausiau: „Ji juk nėra žydroji kojinė, kaip manai, koks vyras galėtų būti šalia?“ Jis ilgai juokėsi. Sako, jei tu aprašei čia save, tai akivaizdu, kad tave pakęsti ir mylėti gali tik toks kaip aš. Tik duok jam kitą vardą ir tegu jis būna matematikas. Mano vyras iš tikrųjų yra milicijos pulkininkas. Taip, sako, bus įdomiau. Todėl Nastios šeimyninio gyvenimo paveikslas yra mūsų su vyru bendros kūrybos vaisius.
Beje, apie bendrą kūrybą. Skaičiau, kad pirmoji jūsų apysaka „Šešiasparnis Serafimas“ turi bendraautorių. Ir jūs nesutinkate duoti leidimo pakartotinam kūrinio išleidimui. Dėl bendraautorystės ar laikote tai nevykusiu kūriniu?
Ne, tai ne dėl bendraautorystės. Todėl, kad ta knyga yra iš principo kitokia. Tai, ką pati rašiau apie Nastią Kamenskaja, turi savo stilių, nuotaiką. Tai mano kūryba. „Šešiasparnis Serafimas“ visai kitoks kūrinys. Rašėme kartu su Aleksandru Gorkinu, todėl pusė yra mano, pusė jo. Tai kitokio stiliaus, tematikos, struktūros ir kalbos knyga. Todėl labai nenoriu, kad žmonės, kurie priprato prie, nenoriu sakyti, tam tikros kokybės, bet prie tam tikro stiliaus knygų, dabar pamatę pažįstamą Aleksandros Marininos pavardę užmokėtų nemenkus pinigus ir liktų nusivylę. Tiesiog nenoriu apgaudinėti skaitytojų. Bet knyga yra internete ir kam tai nepaprastai įdomu, gali pasiskaityti. Bet įspėju – tai ne Kamenskaja, tai dar nebrandus kūrinys, nes pirmasis.
Tačiau bendraautorystės problema, sprendžiant iš jūsų knygų, jus labai domina. Prisiminiau dvi jūsų knygas „Stilistas“ ir „Bendraautoriai“, kuriose yra ta tema. Ar ši problema jums asmeniškai įdomi, ar iš jos gerai sukuriama nusikaltimo schema?
Prie šios temos knygoje „Bendraautoriai“ prisiliečiau tik todėl, kad Rusijos žurnalistai man anksčiau nuolat pateikdavo vieną ir tą patį klausimą: „Kaip jūs žiūrite į tai, kad apie jus kalba, jog jums dirba literatūriniai vergai?“ Vėliau ėmė klausinėti: „O kaip apskritai žiūrite į literatūrinius vergus?“ Kiekvieną kartą bandau paaiškinti, kad nėra tokios sąvokos kaip literatūros vergystė. Tai žurnalistų sugalvotas lozungas. Kaip ir tai, kad aš Rusijos Agatha Christie. Taip ir tempiasi šis palyginimas, nors tarp mūsų nieko bendra, išskyrus lytį. Literatūrinę vergystę suprantu taip. Žmogų sodina į rūsį tik su duona ir vandeniu, prikausto grandinėmis ir verčia rašyti. Rankraštį po to atima, o jam – duona ir vanduo, grandinės ir niekur neišleidžia. Tada vergystė. Šiandien to nėra. Yra kolektyviniai projektai. Yra Serovos, Neznanskio projektai. Rašo žmonės, kurie už tai gauna labai gerus pinigus pagal tai, kiek įdėta darbo. Jie sutinka, kad ne jų vardas bus viršelyje, o kažkokios išgalvotos Serovos. Arba gerai visiems žinomo Neznanskio, kuris dabar neberašo. Jie sutinka savo noru ir už tai gauna pinigus, kurie atitinka parduodamus tiražus. Tai yra kolektyvinis projektas, o ne vergystė. Man taip nusibodo tie neraštingi vertinimai, kad nusprendžiau parašyti knygą „Bendraautoriai“, kur pavaizdavau, kas yra kolektyvinis projektas. Visi tie žmonės labai turtingi. Vieno stilius, kito faktūra, trečio intriga. Nes ne taip dažnai pasitaiko autorių, kurie turi viską. Vienetai visame pasaulyje. Kiekvienas mes turime savų trūkumų. Aš, pavyzdžiui, ne literatė dėl stiliaus. Mano kalba labai įprasta. O yra autorių, kurių kalba puiki, bet jie nežino kriminalinių ir milicijos realijų. Kai kuriamas bendras projektas, kur sudedamos visų stipriosios pusės, kas čia bloga? Kodėl reikia visą laiką rašyti – literatūrinė vergystė?
Tačiau tai, kad už vieno vardo slepiasi keletas žmonių, manau, yra gana naujas reiškinys. Lietuvoje jūsų knyga „Bendraautoriai“ sulaukė didelio populiarumo, nes žmones domino pats procesas, kaip tai vyksta? O jeigu jau apie tai pradėjome kalbėti, kaip jūs apskritai šiandien vertinate detektyvo žanrą Rusijoje? Kas įdomu, ko trūksta?
Šiandien detektyvo žanras Rusijoje, laimei, aprėpia beveik visą įmanomą įvairovę. Iš verstinės literatūros turime tikrai viską. Rusų literatūroje neturime intelektinio ir medicininio detektyvo. Tai labai išvystyta Amerikoje ir man tai labai patinka. Pavyzdžiui, Patricia Cornwell, Robinas Cookas ir Jonathanas Kellermanas, kurį tiesiog dievinu. Man taip gaila, kad Rusijoje taip niekas nerašo, tenka mėgautis vertimais. Tačiau visiškai aišku, kad bet kokioje šalyje įdomiau skaityti knygą apie savo realijas. Todėl niekada užsienio autorius netaps populiaresnis nei nacionalinis. Tai normalu. Jei mes turėtume tokius autorius kaip Danas Brownas, kaip minėti rašytojai, skaityčiau nuo ryto iki vakaro, tačiau pas mus ši niša dar neužpildyta. Visa kita yra – policinis, kriminalinis romanai, ironiškas detektyvas, tai labai vertinga. Yra veiksmo detektyvai, jų aš neskaitau, bet daug žmonių skaito ir gali pasirinkti. Yra atviras kovinis, banditų romanas. Taip kad jei žmogus domisi detektyvais, ant mūsų prekystalių visada ką nors ras savo skoniui.
Kaip žiūrite į tai, kad televizijose daugiausia ekranizuojami koviniai, veiksmo, kriminaliniai romanai? Ar sutinkate, kad labai daug tokio žanro filmų?
Žinote, kadangi pergyvenau didelę savo kūrinių ekranizavimo patirtį, pagaliau supratau reikalo esmę. Aš mačiau, kaip drasko ir perdarinėja mano knygas, kad tai galėtų būti parodyta ekrane. Supratau labai paprastą dalyką. Matyt, Simenono romano „Ir vis dėlto riešutmedis žaliuoja“ niekas nesiims ekranizuoti. Ten nėra nieko, ką be nuostolio romanui būtų galima perkelti į ekraną. Ten labai daug apmąstymų, reminiscencijų. To neperteiksi kine. Čia turi būti veiksmas, įvykiai. Jei to nėra, o knygą ekranizuoti reikia, įvykius sugalvoja. Kadangi detektyvas yra kūrinys, kuriame dažniausiai kas nors vyksta, yra paslaptis ir intriga, tai jį lengviausia ekranizuoti. Ir tai ne bet kokį. Pavyzdžiui, turiu knygą „Atminties fantomas“, jos niekada niekas neekranizuos. Ten per daug herojaus apmąstymų ir prisiminimų. Ką daryti, dėti Kopeliano užkadrinį balsą kaip filme „17 pavasario akimirkų“? Tai neprofesionalu.
Tačiau su dideliu malonumu, galiu jus patikinti, daug kas ekranizuotų šeimos sagas, jos labai gerai atrodo ekrane. Aš pati esu parašiusi tokią sagą ir man kelis kartus siūlė ją ekranizuoti, bet viskas remiasi į pinigus. Mano knygoje veiksmas prasideda 1965 metais, o kaip filmuoti tuos metus? Komunalinį butą dar galima pastatyti studijoje, o kaip pastatyti senąjį Arbatą, Kalinino prospektą? Ar keisti visas iškabas, plėšti stiklo paketus? Tik Holivude galima pastatyti 1965-ųjų Maskvą. Mes neturime tokių turtingų kino kompanijų.
Kaip jūs apskritai žiūrite į savo knygų ekranizacijas?
Sudėtingai. Viena vertus, labai džiaugiuosi, kad jos yra, man malonu matyti ekrane herojus, kuriuos aš sugalvojau, kuriuos įkūnijo žinomi ir mano mėgstami aktoriai. Tai glosto savimeilę. Ypač malonu, kai kokia nors scena pažodžiui perkeliama į ekraną. Kada nėra saviveiklos. Tada man tikra sielos šventė. Kita vertus, aš matau, kad kai kurie filmai yra labai toli nuo to, ką parašiau. Ypač paskutinė ketvirtoji Kamenskajos dalis, nes filmavo kitas režisierius, ne Jurijus Morozas. Gal jam buvo neįdomu, nes daug padaryta klaidų, daug primeluota, daug nebaigtų situacijų. Bet man tai buvo gera suvokimo mokykla, kaip tekstas perkeliamas į žiūrovų salę. Todėl šiandien galiu atsakyti į jūsų klausimą, kodėl tiek daug detektyvų ekranizuojama. Prieš penkerius metus nebūčiau atsakiusi. Dabar suprantu, kad yra dalykų, kuriuos lengva ekranizuoti, yra kūrinių, kurių neįmanoma.
Jūs savo interneto puslapyje rašėte, kad jūsų pomėgis yra skaityti detektyvus ir šeimos sagas.
Taip, detektyvus, šeimos sagas, psichologinius romanus. Man įdomūs tie detektyvai, kurie panašūs į psichologinius romanus. Detektyvai, kuriuose nėra asmenybių, konfliktų, likimų, išgyvenimų – man neįdomūs. Todėl veiksmo ir kovinių detektyvų aš neskaitau.
Jūs jau pasakėte keletą jums patinkančių autorių pavardžių, o kokių dar autorių pasirodžiusi knyga verčia jus bėgti į knygyną ir pirkti ją?
Ruth Rendell, Elizabeth George, Val Macdermid, ypač kur rašoma apie psichologo darbą tiriant seriją žmogžudysčių. Ianas Rankinas, škotų autorius, kuris man labai patinka. Henningas Mankellis, švedų autorius, kurio komisarą Volanderį, mėgstantį klausytis Verdi muzikos, tiesiog dievinu. Aš net neskaitau anotacijų, nes žinau, kad tai bus tam tikro lygio ir kokybės knyga, tai, ką aš vertinu. Todėl iš karto griebiu ir skaitau.
Yra detektyvų mėgėjai, kurie jus žino iš jūsų knygų, ir tie, kurie jau žino iš televizijos ekranizacijų. Kaip jūs žiūrite į juos, ar yra skirtumas? Ar norite jiems pasakyti: „Jūs turite būtinai perskaityti mano knygą“.
Jūs teisi. Tiems, kurie susidaro nuomonę apie mane tik iš ekranizacijų, noriu šaukti – aš maldauju jūsų, negalvokite, kad tai aš. Jei nors truputį įdomu, jei norite mane suprasti – perskaitykite knygą. Pavyzdžiui, knyga „Žmogžudys per prievartą“ man labai brangi generolo Vakaro paveikslu. Kine jis buvo paverstas banaliu keršytoju. Knygoje jis gelbsti savo žmoną. Nors nenori žudyti, bet supranta, kad jo žmona yra beprotė ir jei nenužudys jis, tai nužudys ji. Bet jis kariškis ir gali nužudyti taip, kad jo nesučiuptų, o ją tikrai sučiups. Jis tiesiog ją gelbsti, taip jis supranta vyro ir tėvo pareigą. Jis labai nelaimingas ir todėl sukelia Nastiai tokią užuojautą. O ką matome kine? Banalus keršytojas ir nebeaišku, kodėl Kamenskaja dėl jo verkia ir sako – nenoriu, kad jį pasodintų. Todėl man gaila, kad mano idėja buvo iškreipta.
Arba filmas „Svetima kaukė“. Knyga buvo parašyta, paveikta Juano Antonio Bardemo filmo „Dviratininko mirtis“. Aš skaičiau scenarijų būdama 12 metų. Mano atmintyje liko šio filmo idėja: kaip žmonių meilę veikia įvykęs nusikaltimas. Pora grįžta po slapto meilės pasimatymo, abu jie nelaisvi, važiuoja mašina ir numuša dviratininką. Kyla klausimas, ką dabar daryti – tylėti ar kviesti policiją? Dėl to išyra tokia, atrodytų, tvirta ir aistringa meilė. Knygoje man buvo įdomu paanalizuoti, kaip trijų skirtingų porų santykius paveiks svetima mirtis. Sutvirtins ar sugriaus? Trys skirtingos linijos ir situacijos, santykiai. Tai man buvo įdomu. O ką matome kine? Viena pora buvo apskritai išmesta. Kitose dviejose porose santykių vystymosi apskritai nebuvo. Tai, kas buvo man brangiausia, dėl ko rašiau knygą, – buvo išmesta. Liko banali istorija. Todėl kinas – tai visai ne aš.
O kaip jūs randate savo knygų personažus? Matote juos gatvėje, o po to kuriate jiems likimus, kaip atsiranda jų išorė?
Su išore visada labai sunku. Nuo vaikystės turiu regėjimo problemų, nešioju akinius nuo 5 metų. Aš viską suvokiu per klausą, per garsą, todėl labai mėgstu muziką. Tačiau nesuvokiu dailės, architektūros, neprisimenu veidų, nematau išorės. Tai mano gyvenimo problema, kai neprisimenu žmonių, su kuriais bendravau. Todėl sugalvoti išorę man visada labai sunku. Ir jei atkreipėte dėmesį, mano knygose labai mažai tokių aprašymų.
Specialiai tai darote, nes jums patogiau?
Ne specialiai, bet kitaip negaliu. Jei tai neturi ypatingos reikšmės siužetui. Pavyzdžiui, generolo Zatočno geltonos tigro akys ir saulėta šypsena yra nurašyta nuo mano vyro. To aš nepamirštu. Herojus aš konstruoju dviem būdais. Jei man įdomus konfliktas, pradedu galvoti, kokie turi būti žmonės, kad tą konfliktą parodyčiau ryškiai. Sugalvoju likimus remdamasi fantazija, patirtimi, pažįstamų žmonių gyvenimu. Būna kitaip. Kartais sutinku žmogų, kurio charakterio tipą man norisi aprašyti knygoje. Tada galvoju, o kokią situaciją jam sukurti, kad jis atsiskleistų. Pavyzdžiui, knygoje „Kada juokiasi dievai“ daugeliui atrodo dirbtinis Romano Rubcovo paveikslas, kuris labai griežtai auklėja savo dukterį, verčia ją vaikščioti pilku kostiumėliu, baltomis kojinaitėmis ir su kasa, skaityti „Karą ir taiką“. Tačiau tai realus paveikslas. Tai mano draugės anyta, kuri lygiai taip pat terorizuoja savo anūkę. Tokį dalyką net sugalvoti sunku. Tai absoliučiai realus žmogus.
„Kultūros savaitė“ – tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje – septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį – pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ([email protected]).
