REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Būdavo laikų, kai neturėdavau, ką valgyti, bet likimui esu dėkingas už tai... Esu dėkingas likimui, kuris mane užaugino“, - savo vargingą gyvenimą dabar prisimena vienas geriausių Lietuvos kovotojų Henrikas Vikšraitis, šiandien švenčiantis savo 25-ą gimtadienį.

„Būdavo laikų, kai neturėdavau, ką valgyti, bet likimui esu dėkingas už tai... Esu dėkingas likimui, kuris mane užaugino“, - savo vargingą gyvenimą dabar prisimena vienas geriausių Lietuvos kovotojų Henrikas Vikšraitis, šiandien švenčiantis savo 25-ą gimtadienį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šįkart Henrikas sutiko pasidalinti savo prisiminimais ir keliomis ganėtinai intriguojančiomis nuotraukomis.

REKLAMA

Visą akistatą su savo praeitimi pamatysite vaizdo siužete!

 „Basankės“. O, pažiūrėk, koks gražuolis, merginų siaubas. Atsargiai, slėpkite mergaites. Pirmoji komunija. Visai nieko „pacaniukas“ buvau... Tik „basankės“ nelabai gražios. Tačiau gražesnių, deja, neturėjau. O dar ir tėvas turėjo plaukų... Nors nelabai.

 

„Tvartas“. Taip prasidėjo mano sportininko karjera. Jau čia užsikabinęs... Tvarte buvo palėpė. Pamenu, kad iškroviau šieną iš palėpės ir su draugais pasidarėme kambarėlį sportui. Pasikabinau skersinį... Tai tebuvo paprastas metalinės tvoros strypas, tačiau užlankstėme jį vinimis ir buvo gerai. Iki šiol tas skersinis yra. Dažnai sportuodavome, tampydavome kojas, įvairius pratimus darydavome. Buvome jauni ir nebijojome traumų.

REKLAMA
REKLAMA

 

„Krepšininkas“. Labai dažnai su draugais varydavome žaisti krepšinio. Kiekvieną vakarą žaisdavome krepšinį arba futbolą. Krepšinis? Žaisdavome ris prieš tris, batai būdavo vieni iš paskutiniųjų. Tikrai ne išeiginiai. Kaime turėjome mažai pinigų, todėl batai buvo dviejų rūšių: išeiginiai ir tie, su kuriais darai viską. Krepšinį žaisdavau su tais universaliaisiais. Kelnės, matau, irgi dviem ar trimis dydžiais per didelės. Tačiau tai netrukdė – varydavome kaip reikiant. Būdavo smagu, žaisdavome iki sutemų. Varydavome ir varydavome, nes kaime didelio pasirinkimo, ką veikti, nebuvo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 

„Bulvės“. Spartiečio šypsena. Jeigu atvirai, man regis, čia mes aptarinėjame mano dantų skyles, kai aš jų dar daug turėjau. Nes... Kaime dantų valytis aš nesivaliau. Nebuvo galimybių. Dantų pasta gal daug ir nekainuoja, tačiau yra kaip yra. Nenusipirkdavome. O ir valgydavome viską, kas papuola. Dažniausiai bulves kepdavome. Ši nuotrauka daryta man tik atvykus į Vilnių, po dešimtos klasės. Tada man buvo labai sunku. Neturėjau pinigų, tada bulvėmis ir variau toliau. Tai tokie tie mano dantys ir buvo.

 

„Vestuvės“. Širdžiai miela. Diena, kai gyvenimas pasikeitė. Per mūsų su Akvile vestuvės buvo keturiasdešimties laipsnių karštis. Sunku buvo iškęsti šią dieną. Kaip sakoma, meilė iki šiol karšta. Susipažinome mes per varžybas, kuriose kovojau su Sigitu Gaižausku. Laimėjau. Po turnyro vyko afterparty. Ten ir susipažinome. Susibendravome ir ji man vėliau pirmoji parašė žinutę...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų