REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

A. Patackas: Černiachovsko psichiatrinės ligoninės bijojome visi (III d.)

Gydytojai psichiatrai, falsifikavę diagnozes, taip ir liko nenubausti

Nepriklausoma Lietuva per ketvirtį amžiaus nesugebėjo baigti pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių reabilitacijos. Dar daugiau – kai kurios iškilios asmenybės gali taip ir likti nereabilituotos.

Nepriklausoma Lietuva per ketvirtį amžiaus nesugebėjo baigti pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių reabilitacijos. Dar daugiau – kai kurios iškilios asmenybės gali taip ir likti nereabilituotos.

REKLAMA

Minėdami Gedulo ir vilties dieną apie tai kalbamės su buvusiais politiniais kaliniais bei tais, kurie rūpinasi jų pilietinių teisių atkūrimu.

Pirmojoje šio straipsnio dalyje pasakojome apie tai, kaip sovietinis režimas, siekdamas sukompromituoti kovotojus už Lietuvos laisvę sufabrikuodavo jiems kriminalines bylas. Antrojoje – apie vis dar tebesitęsiantį reabilitacijos procesą, kuris, pačių buvusių politinių kalinių nuomone turėjo vykti kitaip.

Tačiau ketvirčio amžiaus nepakako, kad Lietuva ne tik reabilituotų visus, kurie ginklu ir beginkliai priešinosi okupantų režimui. Iki šiol deramai neįvertinti ir baudžiamosios psichiatrijos vykdytojų padaryti nusikaltimai. Šioje straipsnio dalyje – apie tuos, kurie nuo meilės Lietuvai prievarta buvo „gydomi“ psichiatrinėse ligoninėse.

REKLAMA
REKLAMA

Okupantų taktika keitėsi

Vieni paskutinių, kuriuos sovietinės represinės struktūros suėmė už politinę veiklą, buvo Laisvės kovų dalyviai pripažinti Seimo nariai Algirdas Patackas (suimtas 1986 m.) ir Petras Gražulis (suimtas 1988 m.).

REKLAMA

Tačiau SSRS, režimo priešus, tarp jų ir Antaną Terlecką, monsinjorą Alfonsą Svarinską, Viktorą Petkų (disidentas, politinis kalinys, Lietuvos Helsinkio grupės narys), teisusi ne po vieną kartą ir dar nugrūsdavusi kalėti ar ištrėmusi kuo toliau –  neretai ten, kur sąlygos itin atšiaurios, o klimatas nepalankus, turėjo ir kitų „auklėjimo būdų".

„Okupantai Atgimimo laikotarpiu dažniau taikė kitas poveikio priemones. Žmonės nebuvo teisiami, bet buvo iškviečiami į prokuratūrą ir įspėjami, kviečiami į saugumą ir įspėjami nutraukti antisovietinę veiklą. Kvietė „Jaunosios Lietuvos“, Laisvės lygos narius – radikalesnius nei Sąjūdžio žmonės. Kitiems neoficialiai grasino, sulaikydavo. Pavyzdžiui, disidentai, rezistentai, kurie dalyvavo organizuojant pirmąjį mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo 1987 metų rugpjūtį, nedalyvavo minint 1988 metais Vasario 16-ąją – dalis jų buvo sulaikyti visą dieną KGB rūmuose, kad nedalyvautų minėjime ir jam nevadovautų, arba namų arešte“, – portalui balsas.lt sakė Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininkas Gintaras Šidlauskas.

REKLAMA
REKLAMA

Ligoninės bijojo labiau nei kallėjimo 

Likus kelioms dienoms iki birželio 14-osios – Gedulo ir vilties dienos, Lietuvos Seimas po svarstymo pritarė Pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo pataisoms, kurios numato, kad asmenys, holokausto metu gelbėję žydus, būtų prilyginti Laisvės kovų dalyviams. Kad šios pataisos taptų įstatymo eilutėmis, parlamentarai turės balsuoti dar kartą ir jei jie tars „taip“, kovotojų už Lietuvos laisvę gretas papildys dar viena žmonių grupė.

Tačiau niekam ne paslaptis, kad dalis pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvių dėl politinių motyvų neteisėtai priverstinai buvo „gydomi“ psichiatrinėse ligoninėse. Dalies politinių kalinių, rezistencijos dalyvių, kurie buvo įkalinti šiose ligoninėse, diagnozės buvo pripažintos nepagrįstomis ir jie buvo reabilituoti. Tačiau gali būti, kad kitus KGB pamėgta diagnozė „lėtinė šizofrenija“ lydi visą gyvenimą, o suluošinti jie buvo būtent „gydymo“ metu, kai remdamasis psichiatrų ekspertų išvada, teismas nuteisdavo juos priverstinai gydyti ne tik bendrojo, bet ir specialaus tipo psichiatrinėse ligoninėse.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Tai darydavo 3 gydytojai, kurie diagnozę nustatydavo per pusę valandos. Rusijoje, garsiajame Serbskio institute, kur nustatydavo „disidentų ligą“ – lėtinę šizofreniją (rusiškai vialotekuščiaja šizofrenija, pasak A. Patacko, tai KGB „išrasta” diagnozė, kurią tik jie žinojo), disidentus išlaikydavo po porą mėnesių – imituodavo, kad atlieka kažkokius tyrimus, ir tik tada suimdavo, o pas mus net šito nesiteikė padaryti", – aiškina Nepriklausomybės Akto signataras, rezistentas, Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos narys, parlamentaras Algirdas Patackas.

REKLAMA

Dalis tokių „ligonių“ buvo „gydomi“ Lietuvoje, Žiegždriuose ar Naujojoje Vilnioje, dalis Černiachovske (Kaliningrado sritis), o kai kurie – dar toliau. „Kalėjimo daugelis iš mūsų nebijojome – anksčiau ar vėliau iš jo grįši, o Černiachovsko ligoninės-kalėjimo bijojome mes visi, nes kai ten patenki, tave žaloja, o tu net nežinai, kada iš ten išeisi. Jokių terminų nebuvo – galėjo laikyti tave kiek panorės“, – sako A. Patackas.

„Žymių politinių kalinių ir rezistencijos dalyvių, kurie dažniausiai priverstiniam gydymui tokiose ligoninėse buvo nuteisti Aukščiausiojo teismo nutartimi, diagnozės buvo pripažintos nepagrįstomis, ir jie buvo reabilituoti . Tarp jų Algirdas Statkevičius, beje, pats gydytojas psichiatras, Petras Cidzikas (specialaus psichiatrinio kalėjimo Černiachovske kalinys, „45 pabaltijiečių memorandumo“ signataras, vienas iš 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo organizatorių), Voldemaras Karaliūnas (Černiachovsko psichiatrinės ligoninės kalinys, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikose rašoma, kad jo „susirgimo „simptomai": vienoje Kauno gamykloje dėl darbo sąlygų pagerinimo organizavo streiką, atsisakė sovietinės pilietybės, kreipėsi į SNO, prašydamas spręsti Pabaltijo tautų pavergimo klausimą), Vladas Majauskas, Vytautas Žutautas (represuotas už pogrindinę veiklą mokytojas, žurnalistas). Tai žmonės, dėl kurių uždarymo į šitas ligonines net tarptautinės žmogaus teisių organizacijos kėlė triukšmą, nes jie buvo pasižymėję kaip žmogaus teisių gynėjai, kovotojai prieš okupaciją“, – pasakoja G. Šidlauskas.

REKLAMA

 

„Psichiniais" vertė net vaikus

Pasak Seimo nario istoriko Arvydo Anušausko,  nors į psichiatrines ligonines buvo kišami ir pasipriešinimo okupantams dalyviai, dauguma į tariamų psichinių ligonių sąrašus pateko vien dėl to, kad skundė partines, tarybines įstaigas, buvo nelojalūs valdžiai.

„Dėl skundų į tokį sąrašą galėjai patekti labai greitai. Buvo sutarimas tarp Vidaus reikalų ir Sveikatos apsaugos ministerijų, buvo tam tikra pripažinimo psichiniu ligoniu be teismo – civilinė tvarka”, – atskleidžia politikas.

Bet sovietai nesibodėjo „psichiniais ligoniais“ versti net vaikus. Viena iš jų – Angelė Račaitė-Paškauskienė. 1962-ųjų vasarą, būdama vos 13-os metų, kartu su keliais bendraamžiais pagamino ir Jurbarko mieste išplatino atsišaukimus, kuriuose ragino kovoti už nepriklausomą Lietuvą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Broliai lietuviai, visi junkimės į viena... Kovokime prieš komunistus...“ Sovietinis saugumas netrukus išaiškino, kas juos platino. Angelė buvo tardoma, o vėliau buvo surengtas draugiškas teismas mokykloje“, – rašoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro interneto svetainėje. Po kurio laiko buvo apkaltinta antisovietine propaganda, suimta ir išvežta į vaikų priėmimo punktą Kaune, o iš ten perkelta į Kauno psichiatrinę ligoninę.

„Nepaisant to, kad Angelė sirgo širdies reumatu, nuo antisovietinių pažiūrų buvo „gydoma“ didelėmis širdžiai kenksmingų preparatų dozėmis. Po dviejų mėnesių tokio intensyvaus gydymo palaužtos sveikatos buvo atiduota tėvų globai“, – skaitome LGGRTC svetainėje. Moteris, Anapilin išėjusi vos 35-erių, 1999 metais po mirties apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.

REKLAMA

„Jie buvo reabilituoti ne tik politiniu, bet ir psichiatriniu požiūriu. Visų pirma juos reabilitavo Lietuvos psichiatrų asociacija. Buvo peržiūrėtos bylos ir pripažinta, kad jie nukentėjo nuo piktnaudžiavimo psichiatrija politiniais tikslais. Tai buvo ne diagnostikos klaidos, o sąmoningi politiniai veiksmai, nors pranešimuose ir parašyta, kad „teismo psichiatrinė ekspertizė padarė diagnostikos bei gydymo rekomendavimo klaidas“, – tęsia Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininkas G. Šidlauskas.

Tačiau jis neatmeta, kad dalis buvusių „psichinių ligonių“ net nesikreipė dėl reabilitacijos, nes „vieni gal paprasčiausiai neturi sveikatos, o kiti gal  jau išėjo Anapilin“. 

REKLAMA

Psichiatrai liko nenubausti

Pasak pašnekovų, gydytojai psichiatrai, falsifikavę diagnozes, taip ir liko nenubausti.

„Buvo siekiama, kad psichiatrams, kurie piktnaudžiavo psichiatrijos mokslu, būtų iškeltos baudžiamosios bylos, bet nieko iš to neišėjo. Nežinau tokio atvejo, kad kuris nors psichiatras būtų sulaukęs nuobaudos“, – sako G. Šidlauskas.

„Iš gydytojų, kurie siųsdavo žmones žaloti, nebuvo atimtos licencijos, praktiškai jie net nebuvo paviešinti. Nė vienas, kurie „darė“ žmones psichiniais ligoniais, nesulaukė jokių konkrečių sankcijų iš savo profesijos atstovų, jau nekalbant apie baudžiamąją atsakomybę. Jokio rimto jų pasmerkimo nebuvo. Net profesinio”, – piktinasi A. Patackas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Tai vienas iš siaubingiausių Sovietų Sąjungos nusikaltimų, bet jįį vykdę žmonės iki šiol net nėra pasmerkti. Baudžiamosios psichiatrijos (rusiškai karatelnaja psichiatrija) vykdytojų nusikaltimai neįvertinti iki šiol. Dabar jie tikriausiai jau pensininkai, bet ir po Nepriklausomybės atkūrimo ilgus metus dirbo ir net užėmė nemenkus postus – lyg niekur nieko“, – apgailestauja jis.

„Praktiškai nieko nebuvo padaryta. Psichiatrų asociacija prieš kurį laiką padarė pareiškimą, priėmė vieną kitą sprendimą, pavyzdžiui, dėl Romo Kalantos, kai ką įvertino istoriniu politiniu aspektu, bet tuo viskas ir pasibaigė”, – patvirtina A. Anušauskas.

Tad nori nenori tenka pripažinti, jog nepriklausoma Lietuva per kone ketvirtį amžiaus teisingumą savo didvyriams ir jų kankintojams įvykdė tik iš dalies.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų