Rita atvirauja, kad nors jos vaikystėje liko daugybė įvairių prisiminimų, su mama susiję atsiminimai yra tiek džiugūs, tiek ir niūrūs. Ji pabrėžia, kad asmuo, turintis šizofrenijos ar depresijos sutrikimą, nėra „baubas“. Rita primena, kad visuomenėje daug žmonių susiduria su įvairiais emociniais sutrikimais, tačiau nedaugelis drįsta apie tai kalbėti.
R. Juškytė: „Nuo ankstyvų dienų supratau, kad mano mama kitokia, nei visos mamos“
Rita pasakoja, kad mamos šizofrenija pasireikšdavo tuo, jog bent du kartus per metus ji turėdavo vykti arba būdavo išvežama į psichiatrijos ligoninę, kur praleisdavo apie mėnesį.
„Nuo ankstyvų dienų supratau, kad mano mama kitokia nei visos mamos. Mama vis turėdavo išvažiuoti į psichiatrijos ligoninę, kur jai buvo taikomas gydymas. Nebūdavo taip, kad po savaitės išvažiuotų ir pasveiktų – taip yra net ir dabar. Automatiškai atsirasdavo nesaugumo jausmas. Tėvai buvo išsiskyrę“, – detales atskleidžia ji.
Nors Rita sako, kad pradžioje ją augino mama, dar būdama maža ji suprato, kad jai reikalinga saugi aplinka. Ji iki šiol jaučiasi be galo dėkinga tėčiui, kuris prisiėmė atsakomybę ją užauginti.
„Artimieji, kurie turi šeimos narių su negalia, užauga anksčiau – vaikai tarsi tampa suaugusiais. Tai nėra gerai, ypač vaikams“, – priduria ji.
Pasak Ritos, nors ji ir suvokė, kad jos mama yra kitokia, ji visada išliko žmogumi: „Mama visada buvo mama – nors žinojau, kad ji kitokia, ji buvo ir liko mama, žmogus.“
Dėl to Ritai šiandien lengviau priimti žmones su negalia, nes ji mato juos per žmogišką prizmę, o ne per visuomenės primestą stigmą.
„Nesvarbu, kaip blogai mamai būdavo per pablogėjimus – ji galėdavo būti depresyvioje fazėje, pakylėjimo būsenoje ar net agresyvi, tačiau visada žinojau, kad ji yra žmogus, norintis mylėti ir dirbti, kuriantis santykius.
Šizofrenija nėra „viskas“ – tai nėra taip, kad žmogus tiesiog guli lovoje kaip daržovė, geria vaistus ir daugiau nieko nenori. Nors vaikystė turėjo įvairių atspalvių, mama visada buvo žmogus. Kai šizofrenija suvaldoma vaistais ir žmogus dirba, jis apie tai nekalba, nes bijo neigiamo požiūrio“, – sako Rita.
Kildavo dvi šizofrenijos fazės
Moteris teigia, kad mamai kartais pasireikšdavo šizofrenijos paūmėjimai – depresyvi fazė, kai žmogus tampa apatiškas, labai liūdnas ir nuolat jaučia baimę. Šizofrenijos atveju, pasak jos, žmogus gali girdėti garsus ar matyti vaizdus.
„Prisimenu, mama kartais sakydavo, kad ją kažkas seka ar į ją žiūri, arba nuolat klausdavo dėl raktų: „ar tu paėmei raktus?“, „ar kažkas turi raktus?“ Atrodytų, jog dėl tokių dalykų žmogus neturėtų taip nerimauti, tačiau ją apimdavo labai didelė baimė, nors supranti, kad niekas jos neseka“, – pasakoja Rita.
Visgi ji priduria, kad tokiais atvejais svarbu žmogaus neneigti – būtina tiesiog jį priimti ir raminti, nes jo būklę reguliuoja gydytojai ir vaistai.
„Kita fazė – euforijos būsena, kurią kartais lydi agresija. Tada žmogus kalba daug ir nenuosekliai, pastebimas ryškus minties šuolis. Pavyzdžiui, kalbame apie eglę – jos grožį ir pasodinimą, o žmogus su šizofrenijos sutrikimu gali neatsakyti tiesiogiai, o staiga peršokti į visai kitą temą.
Jis gali supykti dėl valdžios ar sąskaitos reikalų, užsiciklinti ties kokia nors idėja, o savo pirkinių negali kontroliuoti – per dieną gali išleisti visą atlyginimą ar pensiją.
Kraštutiniais atvejais gali atsirasti agresija, bet ją stebi tiek gydytojai, tiek artimieji. Tačiau kai žmogus euforijoje, jis pats nejaučia ribų, tad gali supykti, jei kažkas jį bando sudrausminti“, – paaiškina moteris.
Visgi Rita teigia, kad dažniausiai puikiai jaučia mamos būklę ir nejaučia baimės palikti pas ją vaikus. Turėdama du sūnus, ji drąsiai juos palieka su mama, nes žino, kad ji nesukels pavojaus vaikams, o taip pat Rita puikiai sugeba atpažinti, kada mama yra blogoje fazėje: „Kiti labiau bijo už mane.“
Nors gyveno su tėčiu, dažnai lankydavosi pas mamą
Rita sako, kad pirmą kartą suprato, jog mama serga šizofrenija, labai anksti, dar būdama mažytė: „Supratau labai anksti ir užaugau anksti.“
Moteris teigia, kad vaikystėje, kai buvo pradinėse klasėse, mama pasakė, kad gyvens pas ją, tačiau Rita greitai suprato, jog tai neįmanoma.
„Supratau, kad pas ją negaliu gyventi, nes tada ji negalės visą laiką su manimi būti, jai teks į ligoninę važiuoti“, – prisimena ji.
Visgi, Ritos mama gyveno šalia mokyklos, todėl dukra dažnai lankydavosi pas ją po pamokų, o savaitgaliais likdavo miegoti. Tačiau tuo pačiu ji jautėsi saugi pas tėtį ir močiutę, kurie jai užtikrindavo saugią aplinką.
„Tėtis sutiko mane auginti. Močiutė, jo mama, manimi labai rūpindavosi, ten turėdavau tokį saugų uostą, kur žinojau, kad ten manimi visada pasirūpins“, – teigia Rita. Vis dėlto, ji žinojo, kad mama gali patekti į ligoninę ir dėl to ji negalės būti visiškai saugi.
Rita prisimena, kad vaikystėje trūko psichologinės pagalbos – mokykloje nebuvo nei psichologo, nei socialinio darbuotojo. Pasak jos, tuo metu buvo didelis trūkumas psichologų ir niekada joks psichologas su ja vaikystėje nekalbėjo.
„Tuo metu mamai trūko socialinių įgūdžių ir gali būti, kad jeigu ji būtų gavusi pagalbą, būčiau galėjusi pas ją augti“, – sako moteris ir priduria, kad dėl to ir pati nuo vaikystės tapo stipriai užsigrūdinusi.
„Dabar lankausi pas psichologą. Vaikystėje mokėjau užspausti emocijas, nes tą patirdamas vaikas neišgyventų. Kai užaugau, reikėjo viską mokytis išleisti. Prisimenu, kad vaikystėje niekada neverkdavau – nei per graudų filmą, nei per prosenelės laidotuves.
Neleidau sau verkti, nebent kažkur kamputyje. O vėliau, kai pradėjau eiti pas psichologą ir atrakinti emocijas, išmokau apsiverkti. Stengiuosi mokyti ir savo vaikus, kad galima viską jausti – ir pyktį, ir liūdesį, ir neužspausti to savyje“, – pabrėžia Rita.
Siunčia patarimą
Moteris siunčia patarimą tiems, kurie turi artimųjų su panašiais sutrikimais, pabrėždama atvirumo svarbą. Ji teigia, kad svarbu nebijoti prabilti apie savo sunkumus ir ieškoti saugios bendruomenės, kurioje galima pasidalinti savo patirtimi.
„Atvirai dalinuosi šia tema, kad žmonės nebijotų prabilti, kad rastų saugią bendruomenę, kur galėtų apie tai pakalbėti, pasidalinti“, – sako ji.
Rita taip pat pasakoja apie savo patirtį, kai pradėjo atviriau dalintis savo jausmais, o tai padėjo jai lengviau susitvarkyti su sunkumais.
„Dabar dirbu kurdama bendruomenę, kur visi galėtų jaustis lygūs, įgalūs, su žmonėmis, kurie turi įvairių negalių“, – dalijasi ji.
Anot jos, dalijimasis su kitais gali padėti sumažinti skausmą ir padidinti džiaugsmą: „Jeigu sunku, gali išliūdėti. Kai vienas viską užgniauži, skausmas yra tikrai didesnis, o kai pasidalini džiaugsmu ar skausmu, skausmas sumažėja, džiaugsmas padvigubėja.“
Rita pataria atrasti aplinką, kurioje galima būti savimi ir gauti palaikymą. „Reikia atrasti terpę, kur galėtum pasidalinti ir būti savimi. Tuomet pradeda sektis, aplink sukasi tokie patys žmonės ir sulauki palaikymo“, – teigia moteris.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
