Šią vasarą po sudėtingų kovų Ukrainos kariai išlaisvino Robotynę – nedidelį kaimą Zaporižios srityje. Jame iki plataus masto karo gyveno keli šimtai žmonių, dalis jų pasiliko ir prasidėjus kovoms. Pastarieji pasitiko Ukrainos karius su džiaugsmu ir apsikabinimais.
Robotynę rusofašistai užėmė 2022-aisiais, kovo pradžioje. Ir nuo to laiko kaimas atsidūrė ties fronto linija. Robotynės gyventojas Olegas prisimena, kas tuo metu dėjosi: okupantai autobusais čia vežė darbininkus, kad šie padėtų įbetonuoti jų pozicijas.
„Nuo rudens ir visą žiemą ten. Privežė žmonių autobusai rusiškais numeriais. Prieštankinius apkasus statė ir tokius gelžbetoninius blokus, užkasė juos, ten ir ligoninė dirbo, ir geležinės durys buvo“, – pasakojo O. Pančenko.
Sviedinys įkalino rusyje
Pirmąkart Ukrainos kariuomenė ties Robotyne prasiveržė šiemet, liepos 22-ąją. Kaimo gyventojas Nikolajus pasakoja: kadyrovcai su savo ginklais lindo tiesiai į jo kiemą, pradėjo įsikūrinėti, darže įrengė savo pozicijas. Pensininkui neliko nieko kita, kaip tik lįsti į rūsį po namu.
„28 dieną tiesiai į namus pataikė sviedinys. Stogas, viskas krito ties įėjimu į rūsį. Tik toks mažas tarpas liko. Toks, kad oras vos praeina. Užvertė taip, kad patekau į spąstus“, – tikino N. Chrapač.
Kartu su Nikolajumi įkalintas liko ir jo ištikimas keturkojis draugas Ryžikas. Į rūsį jis įlėkė, kai sviedinys sugriovė namą. O Ukrainos kariai tuo pat metu tęsė kovą už Robotynę – po mėnesio rusų gynybą pavyko pralaužti. Rugpjūčio 24-ąją Ukrainos kariai Robotynę visiškai išlaisvino. Kovoms tęsiantis, pėstininkų mašinos „Bradley“ vežė likusius gyvus gyventojus.
Ukrainos kariai iš Robotynės išvežė visus gyventojus, kuriuos tik surado, nes pasilikti kaime tęsiantis kovoms – itin pavojinga. Tačiau Nikolajus griuvėsių užverstame rūsyje toliau liko. Kur vyras yra, niekas nežinojo du mėnesius.
Rūsyje mirė Nikolajaus šuo. Augintinį vyras dar pajėgė įdėti į maišą ir užkasti. Tačiau jėgos seko, o atsargos mažėjo: 40 litrų vandens, konservų. Maistą vyras dalijo porcijomis: pusės litro konservų užteko vienai dienai. Tuos konservus parūpino žmona, kurią Nikolajus dar spėjo išvežti į Zaporižią pirmosiomis plataus masto karo dienomis.
Neliko nei maisto, nei vandens
„Konservuotos vyšnios, konservuotos slyvos, raudonieji ikrai, juodieji ikrai. Pačioje pabaigoje buvo tokie troškiniai: aliejuje keptos morkos, svogūnai. Porcijos – 2 kartus per dieną. Ryte atidarau pusės litro stiklainį cukinijų – tai pusę to stiklainio. Ir likusią dalį kažkur po dviejų valandų. Vandens gėriau labai mažai: gurkšnį, du gurkšnius. Tempiau ir tempiau“, – prisiminimais dalinosi Robotynės gyventojas.
Kuo toliau – tuo sunkiau, prasidėjo rugsėjis. Nei maisto, nei vandens rūsyje praktiškai neliko. Kasdien 66-erių vyras mažais tempais krapštė užgriuvusį išėjimą. Galų gale jam pavyko.
„Jau aš neturėjau jėgų – svyravau, galva sukosi. Po truputį išėjau į kiemą. Pažiūrėjau į namą – griuvėsių krūva. Išėjau, ir Viešpats mane nuvedė iki savų, iki Ukrainos karių. Parodžiau savo pasą. Jie pažiūrėjo ir sako: tu esi ieškomas. Pasirodo, manęs jaunesnioji sesuo Valentina ieškojo“, – kalbėjo N. Chrapač.
Taip Nikolajus sužinojo, kad jau mėnuo kaip Ukrainos gynėjai išlaisvino Robotynę. Per tris mėnesius rūsyje vyras neteko 20 kilogramų, beliko tik 52. Sulysusį ir barzdotą jį nuvežė į Zaporižią – pas žmoną. Čia jis gyvena ir dabar, nes Robotynę rusai vėl bando užgrobti, o jeigu neužgrobti – tai visiškai sunaikinti. Kaime neliko nė vieno nesugriauto namo. Bet Nikolajus tiki, kad į Robotynę jis sugrįš ir savo namus atstatys.
Visą siužetą rasite straipsnio pradžioje.
