21-erių Arminas tvirtai įsitikinęs, kad klysti nėra blogai, o savo gyvenimo kelią atrasti prireikia laiko, tačiau, net ir palikęs kunigų seminariją, ryšio su bažnyčia ir Dievu nenutraukia – tai svarbi jo gyvenimo dalis.
Dar besimokant Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijoje, vaikinui netrūko veiklų – teko pabuvoti ir policijos rėmėju, savanoriauti Panevėžio slaugos ligoninėje, vaikų dienos stovyklose, aktyviai dalyvauti įvairiuose renginiuose, o kartas nuo karto pateisėjauti mokyklos krepšinio varžybose.
Gavo galimybę iš arti išvysti Popiežių
Vis dėlto, dar mokantis mokykloje teko žengti ir pirmuosius žingsnius bažnyčios veikloje – Arminas Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje buvo ministrantas, padėdavo kunigams atlikti apeigas Šventų Mišių metu. Nors, kaip dabar su juoku pamena, pirmieji kartai, kai pravėrė bažnyčios duris, buvo vaikystėje ir su močiutės paskatinimu.
„Kaip dabar prisimenu, man vis kyla juokas – į Šventas Mišias eidavom kartu su močiute ir kiekvieną sekmadienį duodavo tuometinius 10 litų, tai būdavo tikrai kaip vaikui dideli pinigai. Tada, kai pradėjau mažiau lankytis bažnyčioje, močiutė duodavo po 20 litų, tada vėl atsirasdavo motyvacija eiti į bažnyčią“, – juokiasi pašnekovas.
Augant ir bręstant nebereikėjo piniginio paskatinimo, sekmadieniais vaikinas atsakingai eidavo į bažnyčią melstis – sako supratęs, kad pinigais tikėjimas nenuperkamas, o ten veda širdis.
„Žinoma, vėliau įsitraukiau į bažnytinę veiklą per kurią augau ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, per įdomias veiklas, renginius ne tik susipažįsti su nuostabiais žmonėmis, bet ir su Dievu“, – pridūrė jis.
Dalyvavimas bažnyčios gyvenime A. Ruzui nepagailėjo ir įdomių patirčių. Štai, 2018 metais, kai Lietuvoje lankėsi Popiežius Pranciškus, Arminas buvo taip arti, kaip niekas kitas – šio įvykio, kaip sako jis, nepamirš niekada.
„Teko man tokia galimybė susitikti su Šventuoju Tėvu Pranciškumi, žinoma, ne asmeniškai paspausdamas ranką, o matydamas jį labai arti. Dalyvavau ne kaip dalyvis, o kaip bažnyčios atstovas iš patarnautojo pusės. Šis popiežiaus atvykimas ne tik man, bet ir visiems žmonėms yra ypatingas ir džiugus įvykis“, – prisimindamas šypsosi vaikinas.
Ši galimybė buvo, galima sakyti, viena iš milijono – vyskupijos jaunimo centrai turėjo labai mažai kvietimų dalyvauti popiežiaus susitikime kaip patarnautojams, o štai vienas iš trijų Panevėžio vyskupijos turėtų kvietimų atiteko A. Ruzui.
Sprendimą slėpė
Sukaupęs patirties bažnytinėje veikloje, iš arti matęs Šventąjį Tėvą, Arminas 11-oje klasėje ėmė mąstyti, ko reikės imtis toliau, baigus mokyklą ir anksčiau numodavęs ranka, kai žmonės sakydavo, kad jis bus kunigu, tuomet pasinėrė į apsvarstymus:
„Aš buvau ilgametis patarnautojas, vis kildavo mintys eiti dvasininko keliu, taip pat ir parapijoje tikintieji pašnibždomis kalbėdavo, kad šitas bus „kunigėliu“. Galvodavau, tikrai paisto nesąmones ir tiesiog netikėjau, kol pats nepajaučiau, kad noriu įstoti.“
Tačiau neapsieita ir be savotiško testo – Arminas vis dar svarstė ir meldėsi, kad Dievas atsiųstų ženklą, jog pasirinkimas stoti į kunigų seminariją yra tinkamas. Kaip tik tuo metu vaikinas laikėsi automobilio teises ir sakė, kad jei nepavyks išlaikyti, tokį variantą atmes ir rinksis kitą kelią.
„Taip ir pavyko iš pirmo karto tai padaryti. Tikrai būna dalykų, kurie man šauna į galvą ir juos darau iš karto, bet šis sprendimas reikalavo didelių apmąstymų ir maldos“, – pridūrė jis.
Atsiėmęs brandos atestatą, Arminas įstojo į Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminariją, tik apie tokį sprendimą mažai kas žinojo – slėpė net nuo tėvų. Tiesa, jis neslepia, jog toks pasirinkimas padėjo ne tik atrasti save, bet ir išsigryninti draugų ratą.
„Mano įstojimas į seminariją buvo paslaptingas ir niekas nežinojo, ypač tėvai, nes buvo toks mąstymas, kad nepriims tokio pasirinkimo. Kai sužinojau, jog įstojau, pasakiau tėvams ir jie iš pradžių sureagavo neigiamai, bet po to atslūgo ir drąsino eiti ten, kur jausčiausi ramus.
Keletas draugų, sužinoję, kad įstojau į seminariją, nutraukė ryšius, o kiti sarkastiškai nusijuokė ir sakė, jog meluoju. Seminarija tikrai padėjo apsivalyti draugų ratą, kurie ieškojo tik naudos ir, žinoma, mano pačio žvilgsnį į gyvenimą ne iš jauno išdykėlio, o kaip brandaus žmogaus“, – pasakojo A. Ruzas.
Seminarijoje išmoko vertingų pamokų
Gyvenimas seminarijoje Armino nė kiek nebaugino, veikiau priešingai – gyvenimą ten jis prilygina pomidorams šiltnamyje, kur suteikiamos visos galimybės augti ir tobulėti dvasiškai:
„Tikriausiai visi sodininkai žino, kad viskas prasideda nuo pasodinimo, trąšų pylimo, laistymo ir tik po to yra išauginami vaisiai, taip yra ir su seminarija, kad pirmaisiais mokslo metais augini save tiek fiziškai, tiek dvasiškai ir augi iki tol, kol vyskupas suteikia kunigų šventimus.“
Pirmaisiais, parengiamaisiais metais seminarijoje, pasakoja Arminas, daug laiko skiriama savęs pažinimui ir maldai, o antraisiais tikrinamos žinios, gilinamasi į mokslą ir dvasinį gyvenimą. Taip pat labai svarbu laikytis regulos – nustatytų elgsenos normų.
Vis dėlto, šiandien A. Ruzas jau nebevarsto kunigų seminarijos durų. Kaip pats paaiškina, nebuvo nei per daug maldų, nei per griežto režimo, tačiau atėjo supratimas, jog eiti kunigo keliu reikia prikaupus ne tik dvasinės, bet ir gyvenimiškos patirties.
„Tikrai per tą seminarijos laiką išmokau daug tiek teologinių dalykų, tiek ir praktinių per Šventas Mišias ir tikrai džiaugiuosi, kad turėdamas šiokį tokį teologinį bagažą galiu žmonėms praplėsti akiratį. Taip pat turėjau nuostabų laiką – mane Panevėžio vyskupas siuntė į Utenos bažnyčią ir man teko bendrauti su žmonėmis, juos išklausyti ir tiesiog duoti patarimų, per kuriuos ir pats augi dvasiškai, ir augini kitą žmogų“, – išmoktomis pamokomis dalijasi pašnekovas.
O ir užvėrus seminarijos duris ryšys su bažnyčia ir tikėjimu nepakito – Arminas ir toliau lankosi Mišiose bei palaiko ryšį su Dievu. Ieškoti naujojo kelio padeda ir pažįstami kunigai, iš kurių vaikinas sulaukia begalinio palaikymo.
Iš kunigystės – į mediciną
Nusprendęs nebetęsti kunigo kelio, A. Ruzas šiandien varsto Panevėžio darbo ir rinkos ir mokymo centro duris, kur mokosi paramediko profesijos, o vėliau planuoja mokslus tęsti Panevėžio kolegijoje ir ateityje gelbėti žmonių gyvybes. Tiesa, nepametė ir ryšio su tikėjimu – atsakingai lankosi pamaldose ir dalinasi sukaupta patirtimi:
„Medicina mane tikrai labai žavėjo, kai buvau jaunas, atsimenu kaip tėvai man nupirko gydytojo įrankius ir gydžiau pliušinius žaislus. Žinoma, norėjau žmonėms padėti iš dvasinės pusės, atrasti Dievą per kunigo prizmę, o dabar iš sveikatos pusės, bet man tai netruko toliau liudyti savo tikėjimą žmonėms, nors ir nesu dvasininkas bei bažnyčioje neužimu labai svarbių ir atsakingų pareigų, tačiau per krikštą visi esame įpareigoti nešti Kristaus šviesą.“
Arminas sako suprantantis, kad priešakyje laukia daugybė iššūkių, tačiau viską atperka žmogaus nuoširdi šypsena ir padėka, kai jam suteikiama pagalba ar net išgelbėjama gyvybė. Be to, vaikinas kupinas pozityvo ir pabrėžia, jog pasirinktas naujas kelias padės atrasti ir išorinę, ir vidinę ramybę, o gelbėjant gyvybes atrasti ne tik savo tikrąjį pašaukimą, bet ir prisidėti prie kitų gerovės.
