Kėdainių miesto gatvėmis blaškytis kaip paprastas praeivis nebegaliu. Tiesiog nebepavyksta. Visuomet ieškau spalvų pastatų fasaduose, iš kepyklėlių sklindančių kvapų, riečiančių nosį. Ir nuolat stebiu veidus, su kuriais paskubomis prasilenkiu. Na ir sykį, vasarą praėjusią, senamiestyje kulniuojančią pastebėjau vieną merginą. Labai labai gražią. Ir... labai nedidelio ūgio. Paradoksalu – tokia mažulytė, kad negali likti nepastebėta gatvėje.
Prasilenkiu vėl ir vėl – ir šitaip visą vasarą. Kiekvienąkart ji apsupta draugų, o pačią visuomet puošia už deimantus gražesnis papuošalas – šypsena.
Sau pasakiau, kad kitą kartą sutikusi pakalbinsiu. 141 cm ūgio Austė Stankevičiūtė patikina – nedidelio ūgio žmogui gyventi didelių problemų nėra. Drabužių mergina randa įprastose aprangos parduotuvėse, visus elektros jungiklius pasiekia. Ir tai – tik privalumas, tai – jos išskirtinumas, jokiu būdu ne trūkumas. O svarbiausia, kad merginos užnugaryje – stiprus jos šeimos ir draugų palaikymas.
Kodėl? Smalsu tiesiog paklausti: „Ei, nedidelis žmoguti, kiek gi laimės telpa tavyje?“.
Taip nejučiomis atslinko ruduo, kurį pakeitė visiškai nežiemiška, velniškai purvina žiema. Merginos nebesutinku. Vardo nežinau, pavardės – tuo labiau. Aklavietė... Ar kas žinote, kur gi ji prapuolė?
Na ir ką jūs manote – gruodį ji pati mane susiranda – pakviečia tapti draugėmis socialiniame tinklalapyje. Savo akimis patikėti negaliu: puikiausias įrodymas, kad mintys materializuojasi!...
Parašau. Pasipasakoja kėdainietė Austė STANKEVIČIŪTĖ (20) Vilniaus universitete studijuojanti italų filologiją. „Pirmakursė. Va kodėl po vasaros jos nebesutinku mieste, – randu atsakymą į mane kamavusį klausimą. – Sostinėje studijuoja. Puikumėlis. Bus proga aplankyti savo mylimą miestą.“
Paprašau duoti man interviu. Nežinau, kaip sureaguos: ar turėdama tokį smalsius žvilgsnius traukiantį išskirtinumą ji noriai sutiks apie savo išgyvenimus pasakoti?
Žinokite, ilgai nesispyriojusi ji sutinka!... Ir mudvi jau po kelių dienų jaukiai įsikurusios sėdime vienoje šiltoje kavinukėje sostinėje, Vokiečių gatvėje. Nenuostabu – sukritus į fotelius šitaip „pakrikštytoje“ gatvėje, pašnekesys užsimezga ne apie ką kita, o būtent apie užsienio kalbas.
„Viva l'Italia!“
– Auste, studijuoji italų kalbą. Kodėl nesirinkai, tarkime, labiau „labiau ant bangos“ esančios kalbos – vokiečių ar anglų? Galų gale – perspektyviosios kinų?
– Aš jau vienuoliktoje klasėje žinojau, kad noriu studijuoti kalbas ir nieko daugiau. Užsigimusi humanitarė (šypteli). Matematika, tikslieji mokslai man nepatiko ir su šiais niekada nedraugavau. Regis, užvėriau jiems duris visiškai ir žinojau, kad man šių dalykų nereikės.
Būdama septyniolikos su krikšto tėvais ir pusbroliu dviems savaitėms iškeliavome pas gimines į Italiją. Italų kalbą ir viską, kas susiję su šia šalimi – kultūrą, meną, nuolat besišypsančius, paslaugius, mandagius žmones – įsimylėjau kelionės metu. Italiją pažinau iš labai įdomios perspektyvos – stebėjau, kaip gyvena vietiniai, keliavom po vietas, kavines, turgelius, į kuriuos turistai koją įkelia retai.
Man patiko stebėti, kaip gyvena vietiniai. Ką perka. Kaip jie bendrauja. Patiko tai, kaip jų lūpomis skamba italų kalba. Ji išsyk pasirodė labai aistringa. Kiekvienas žodis tarsi ištariamas su jausmu.
Vasarą baigiau Kėdainių „Atžalyno“ gimnaziją. Atėjo laikas pildyti stojimo dokumentus. Pirmu numeriu vis tik įrašiau norvegų kalbą – pasidaviau tam faktoriui, jog daug kas ją studijuoti norėjo. Antru numeriu rašiau italų filologiją. Į ją ir įstojau. Nepaisant to, kad „italistai“ statistiškai uždirba mažiau nei skandinavų kalbų žinovai, apsidžiaugiau – mokysiuos tai, apie ką svajojau (šypteli). Viskas taip paprastai sugriuvo į savo vietas.
– Galima sakyti, kad viena kelionė į šią Viduržemio jūros regiono šalį nulėmė studijų objekto pasirinkimą? Ir, ko gero, dar anksti teigti – bet veikiausiai nulems, viena ar kita linkme pakreips tavo pačios gyvenimą?
– Ko gero (šypteli). Tiesa, aš ir prieš kelionę domėjausi italų kalba. Vaikystėje, na, kokioje antroje klasėje, abu su pusbroliu užsibrėžėme tikslą išmokti po vieną egzotiškesnę užsienio kalbą. Aš nusipirkau italų kalbos žodynėlį, jis – prancūzų. Šiandien studijuoju italų, o jis gyvena ir studijuoja meilės sostinėje Paryžiuje (šypteli).
Grįžus iš kelionės po Italiją pirmoji mintis buvo toji, kad noriu ten sugrįžti. Dar, dar ir dar kartą. Labiausiai mane traukia Pietinė šalies dalis – Neapolis, Sicilija. Tai – tarsi atskira respublika, turinti savitą tarmę ir šarmą.
Gražesnė – meilės ar... gimtoji?
– Ką po keturių mėnesių studijų itališkai jau gali pasakyti pirmakursiai studentai?
– Suprantame filmų, dainų esmę. Tai – pagrindinis būdas mokytis kalbų. Kai sukiojuosi bendrabutyje, gaminu valgyti – pasijungiu itališką „X faktorių“ (šypteli).
Gebame susikalbėti įvairiose gyvenimiškose situacijose, užsisakyti pietus kavinėje, papasakoti apie save, savo šeimą. Rašome ilgus rašinius. Galime paaiškinti, kaip nueiti iki vienos ar kitos vietos. Susipažinome su italų kultūra – jie net skirtingą kavą skirtingu paros metu geria. Kai pažvelgiu atgal – ohoho, kaip toli mes per keturis mėnesius pažengėme!...
– Auste, paatvirauk – kuri kalba gražesnė: lietuvių ar italų – muzikos, operos, meilės kalba?
– (nė nemirkteli) Lietuvių, be abejo! Juk tai – mano gimtoji kalba. Turime dėstytoją, italą Diego. Jis – labai mielas, dėsto sudėtingą dalyką – fonetiką. Pradžioje – itališkai, o kuomet jis mūsų akyse pamato, kad nieko nebesuprantam, prabyla lietuviškai, mat pats puikiai išmano lietuvių. Ir dar keletą kalbų. Ir jis mums nuolat kartoja, kokia lietuvių kalba sudėtinga išmokti, bet kokia ji graži, kokia didelė jos vertė. Tada tu dar kartą įsimyli savo šalį, savo kalbą. Dar kartą supranti, kaip gera būti lietuve ir kalbėti sava kalba.
– O „Aš tave myliu“ kaip skamba gražiau – lietuviškai ar itališkai – „Ti amo“?
– (juokiasi) Man regis, šita frazė visomis kalbomis skamba vienodai gražiai.
Augantis italakalbių poreikis
– Vilnius – miestas kosmopolitiškas. Ar eidama gatve karpai ausimis, klausydamasi, galbūt kokie praeiviai šneka kalba, kurią tu studijuoji?
– Nori nenori ausys lankstosi (juokiasi). Vilniuje – nemažai studentų iš Italijos, turistų atvyksta nemažai, tad tenka nugirsti. Eina italas gatve, suskamba telefonas, atsiliepia: „Ciao“. Nė nepajaučiu, kaip išsišiepiu. Va ir neseniai bibliotekoje būrys studentų italų prie stalo sėdėjo, skundėsi, kaip sunku mokytis Lietuvoje. Vaje, galvoju, kad aš taip vieną dieną kalbėčiau – kad ir su akcentu (šypteli). Prieš pirmąjį bendrą mūsų grupės vakarėlį rudenį autobuso sustojime su bičiulėmis sutikome italus, pakalbinome. Didžiai nustebę buvo, kad Lietuvoje kažkas jų gimtąją kalbą studijuoja.
– Vilniaus universitetas italų filologijos studentų grupę formuoja trečius metus iš eilės. Vadinasi, šios kalbos poreikis auga. Tavo grupėje – aštuoniolika studentų. Kokie kitų motyvai rinktis studijuoti šią kalbą?
– Labai įvairūs! Daugelis įsimylėjo Italiją per keliones, filmus ar muziką. Manau, kad visos mes pabuvojusios Italijoje. Kai kurių tėvai į Italiją darbo reikalais emigravę.
Aukštaūgių giminėje – viena tokia „mažylė“
– Auste, tavo ūgis, ko gero, nesiekia pusantro metro?
– Taip, esu nedidelė. Paskutinį kartą, kuomet mane matavo, skalė rodė 141 centimetrą. Tačiau aš į tai žiūriu kitaip, nei kad žmonės galvoja, kad žiūriu. Jie neretai būgštauja, kad manęs paklausę, koks mano ūgis, mane įžeistų. Dažniausiai tuo labai domisi vaikai, einantys gatve su tėvais. Ir tai – visiškai normalu, kadangi vaikai yra labai smalsūs. Jie sako: „Mama, žiūrėk, kokia maža mergina!“.
Šitoje situacijoje mane kai kas liūdina, tačiau tai – ne vaikų susidomėjimas. Toli gražu. Mane liūdina tai, kad mama tuoj timpteli vaiką už rankovės sakydama: „Baik, nežiūrėk!“. Mano siela būtų ramesnė, jeigu sugrįžę namo tėvai vaikui paaiškintų, kad gali būti kitaip atrodančių žmonių. Kitokių žmonių. Ir kad tai visiškai normalu. Didžiausia neteisybė toji, jog tėvai, vaiką sudrausminę, vėliau nepraplečia jo pasaulėžiūros.
Tiesa, kartais, kai vaikai klausia, kodėl tokia nedidukė užaugau, sakau, kad mažai košės valgiau vaikystėje – kad jie kuo daugiau valgytų (šypteli).
– Giminėje dar turi tokio nedidelio ūgio žmonių?
– Kas įdomiausia – mano visa giminė yra aukštaūgė (juokiasi). Brolis – kone metras devyniasdešimt, tėtis – irgi panašiai. Tiesą pasakius, tiksliai ir nežinau, nes nesigilinu, kokio ūgio yra žmonės. Bet maniškiai taip – jie yra pakankamai aukšti.
Prancūzijoje studijuojantis mano pusbrolis – daugiau nei dviejų metrų ūgio. O mudu juk – vienmečiai. Ir kai atsistojam bendrai nuotraukai, dažniausiai nusikerpu aš arba jo galva. Tada būna labai juokinga (juokiasi).
– Regis, mėgsti save patraukti per dantį.
– O taip! Juk patys geriausi pokštai tie, kuriais tu sugebi pasijuoki iš savęs. Tarkime, turiu aukštų draugų, kurie kartas nuo karto susipyksta su durų staktomis – praeidami į jas barkšteli galvą. Aš ir sakau: „Man tai negresia, todėl esu protingesnė už jus!“. Arba, būna, nepasiekiu puodelio lentynoje. Arčiausiai esančiam sakau: „Ei, tarne, ateik ir paduok puodelį“. Tai išgirdę jie pradeda juoktis.
Kaip ir galėčiau dūsauti, guostis, verkšlenti ir savo nedidelį ūgį laikyti minusu, bet aš jį paverčiu absoliučiu privalumu.
Kartais aukštai parduotuvėje esančių daiktų negaliu pasiekti. Bet juk ir aukštesni žmonės nepasiekia viršutinėse lentynose esančių gėrybių! Gerai, jeigu aukštai sukrauti ir būna saldumynai. Nepasiekiu – na ir nereikia. Gražus gyvenimas ir be tos saldainių dėželės. Nueinu tolyn (juokiasi).
Justina ŠVEIKYTĖ
