D. Medvedevas, kuris mėgo save pristatyti kaip didį reformatorių, be abejonės, svajojo apie tai. Tačiau istorija rodo, kad tokios liberalios svajos taip ir liko praeityje. Kuomet buvo paprašytas, D. Medvedevas užleido vietą sugrįžtančiam V. Putinui, ir Kremlius atmetė bet kokias atsinaujinimo evoliucijos idėjas. Vietoje to jis apmirė, pasuko į priešingą pusę ir tapo tikru revoliuciniu žaidėju, rašoma „The Independent“.
2010-ųjų birželį nepastovumo vėjai Rusijoje jau buvo pasėti. Viena vertus, tuo metu V. Putino ketinimai susigrąžinti sau aukščiausią valdžią buvo faktiškai įtvirtinta. Kita vertus, kai ką nuslėpė ir amerikiečiai. Kalbama čia apie tuo metu atskleistą didelę Rusijos šnipų JAV grupę. Neskubėdamas ir nerizikuodamas sukelti didžiulį tarptautinį skandalą, B. Obama laukė tris dienas, o tuomet pasirašė įsaką dėl jų arešto.
Tuomet jis sutiko su prestižą gelbėjančiu apsikeitimu į keturis žmones, laikytus Rusijoje dėl kaltinimų šnipinėjimu. Sandoris buvo sudarytas Šaltojo karo laikų stiliumi – neutralioje teritorijoje Vienos oro uoste. Kuomet apkeisti rusai nusileido Maskvoje, Vladimiras Putinas sveikino šnipus kaip nacionalinius herojus. Nepamiršo ir iškeistos ketveriukės: „išdavikai turi tendenciją mirti baisia mirtimi, pažymėjo jis, o gauti jų pinigais strigs gerklėse“.
Vienas iš žmonių lėktuve, kuris skirdo į Austriją, buvo buvęs karinės žvalgybos karininkas, kuris pateko į kalėjimą perdavęs MI6 duomenis apie daugiau nei 100 Rusijos agentų. Tai buvo Sergejus Skripalis.
Karinio „nervų agento“ panaudojimas NATO šalyje – tuo labiau, prieš jau apkeistą šnipą – gerokai pakėlė statymus. Tai taip pat šokiravo daugelį sistemoje. „Jie idiotai, jeigu jie iš tiesų padarė tai, kuo yra kaltinami“, – pasakojo aukštas pareigas Kremliuje užimantis, tačiau anonimu panoręs likti šaltinis.
Genadijaus Gudkovo, į atsargą išėjusio KGB pulkininko ir tapusio opozicijos politiku, manymu, ši pasikėsinimo operacija atspindi strategijos pokyčius, kurie negalėjo įvykti be V. Putino palaiminimo.
„Kuomet aš mokiausi šnipų akademijoje 80-aisiais, mums pasakojo, kad teroras užsienyje daugiau nėra sveikintinas metodas, – cituojamas jis. – 70-aisiais buvo įvykdytos kelios nesėkmingos operacijos ir politiniai vadai nusprendė, kad tai nėra gerai sovietinei reputacijai. Tačiau dabar jis, savaime suprantama, grįžo, ir, akivaizdu, įsakius Putinui“.
Per artimiausią dešimtmetį karinių struktūrų ir spec. tarnybų stiprėjimas visose Rusijos gyvenimo srityse tik stiprėjo. Valstybė sustiprino pramonės kontrolę: dabar 70 proc. jos vienaip ar kitaip atsidūrė Kremliaus rankose. Sustiprinta žiniasklaidos kontrolė, o dominavimas išplėstas faktiškai visose bent kiek įtakingesnėse informacijos sklaidos priemonėse. Abstrakčios įstatymų formuluotės, kurios gali kriminalizuoti viską ir nieko, faktiškai apribojo kitaminčių protestų galimybės. Dabar jau panašu, kad eilėje – internetas.
„Kiekvieni Putino valdžios metai atrodė labiau absurdiški, negu prieš tai buvę, – tvirtina G. Gudkovas. – Rinkimai, teismai, areštai, pasikėsinimai. Ir štai mes 2019-uosiuose su tam tikra dietinio stalinizmo versija. Nėra jokio pagrindo manyti, kad mes nejudame į pilnos versijos pusę“.
Buvęs žvalgybininkas tvirtina, kad demokratinės ateities viltys buvo sugriautos būtent dėl „priklausomo“ ir „bailaus“ D. Medvedevo. Amerikiečiai, kurie akcentavo taip ir neįvykusį santykių perkrovimą, yra linkę sutikti su tokiu požiūriu.
Viskas buvo gerai, kol D. Medvevas buvo oficialiai einantis prezidento pareigas, savo memuaruose rašė buvęs B. Obamos patarėjas Rusijos klausimais, o vėliau – ambasadorius Maskvoje Michaelas McFaulas. Prezidentiniame lygmenyje buvo „puikus kontaktas“, pastebimas progresas derybose dėl ginkluotės ir kitais klausimais.
Būtent V. Putino grįžimas į prezidento postą viską pakeitė: „Geromis dienomis Putinas JAV matė konkurentę. Blogomis dienomis Jungtinės Valstijos buvo jo prieše“.
Tačiau, anot kito požiūrio, V. Putino, kaip pagrindinio griovėjo, evoliuciją galima vertinti kaip reakciją į pasaulį aplink jį. Tai, be abejonės, požiūris tų, kurie yra arčiau Kremliaus, pažymima „The Independent“.
Pavyzdžiui, vienas iš leidinio šaltinių, išvardijo daug skundų „dvigubiems Vakarų standartams“, kurie tariamai ir išprovokavo jo viršininko karingumą. Anot jo: iš pradžių V. Putinas manė, kad yra „partneris“ kovoje su terorizmu, tačiau vėliau įsitikino, kad Vakarai niekada jam neatsakė jausmais. Savo pirmojo susitikimo su Billu Clintonu metu Rusijos lyderis net užsiminė apie šalies galimybę jungtis į NATO aljansą.
Po rugsėjo 11-osios įvykių jis sutiko, kad Vašingtonas sukurtų karines bazes Kirgizijoje (operacijoms Afganistane). Rusija negavo „nieko panašaus“ už tokius veiksmus, „tik kritiką dėl Čečėnijos ir mūsų priešų palaikymą ten“.
Nenudžiugo Kremlius ir tuomet, kai B. Obama pradėjo vadinti Maskvą nuvylusia „regionine galios valstybe“. Anot Kremliaus atstovo, ilgainiui jie suprato, kad geri santykiai su Vakarais reikštų atsitraukimą ir tapimą satelitu. Todėl jie nusprendė, kad turi prasidėti kova be taisyklių. Jis taip pat yra įsitikinęs, kad tai ne Kremlius sulaužė taisykles.
Trečiasis faktorius – vidaus politika. V. Putino grįžimo į prezidento postą metais naujoji, savimi užtikrinta vidurinė klasė Maskvoje pradėjo jaustis tvirčiau. Ji griežtai sureagavo į Medvedevo ir Putino rokiruotę. Apklausos, atliktos 2011-ųjų lapkritį, parodė, kad tik 34 proc. potencialių rinkėjų norėjo balsuoti už V. Putiną būsimuosiuose rinkimuose kovo mėnesį.
Akivaizdūs falsifikavimai parlamento rinkimuose gruodžio mėnesį privertė 2011-ųjų pabaigoje ir 2012-ųjų pradžioje dešimtis tūkstančių žmonių išeiti į gatves – prasidėjo aršūs protestai. Masinius mitingus, kaip reakciją į atvirą valdžios cinizmą, išprovokavo du dalykai: protestų užgniaužimas ir paties režimo cinizmo augimas dvigubai.
Cinizmas, kur idėjos ir idealizmas keičiami melu ir asmeniniais interesais, buvo charakteringu 80-ųjų Rusijos politikos braižu. Kultūrologo Marko Lipoveckio teigimu, jis savo šaknimis įsipina į posovietinio laikotarpio „visa apimantį cinizmą“ ir į rusiškojo kapitalizmo „laukinių Vakarų“ stiliumi kultūrą, kuri sekė iškart po to.
Vienas iš akivaizdžiausių šio laikotarpio politikos „vaikų“, nacionalistas Vladimiras Žirinovskis yra laikomas tam tikru Donaldo Trumpo prototipu. Tačiau būtina suvokti, kad V. Žirinovskis iki pat paskutinių laikų liko politinėje Rusijos periferijoje. Ir iš tiesų, pirmajame šio šimtmečio dešimtmetyje Kremlius buvo ryžtingai nusiteikęs išsaugoti savo vis labiau autoritarinės sistemos padorumą. Tačiau šiame dešimtmetyje ciniškos manipuliacijos tapo nauja varomąja jėga.
Jeigu anksčiau Kremlius bandė manipuliuoti pilkais atspalviais, tai dabar juoda tiesiog buvo pervadinta į baltą. Tai buvo melagingų naujienų dešimtmečiai; „Pussy Riot“ teismai; „Russia Today“; „žalieji žmogeliukai“ Kryme; rusų kariai „atostogaujantys Donbase“; ir begalė melo, kuris turėjo nukreipti dėmesį nuo Rusijos kaltės dėl MH17 lėktuvo katastrofos.
Tokio pobūdžio cinizmas – tai kraujas, kuris dabar teka Rusijos valdžios venomis, Kremliaus patarėjas Konstantinas Kalačiovas, buvęs partijos „Vieningoji Rusija“ valdybos narys. „Kremliaus visa kultūra paremta demonstravimu, o ne tuo, kad iš tiesų tikėtų tuo, ką kalbate, – cituojamas jis. – Meluoti yra visiškai normalu, jeigu tai reiškia tikslo pasiekimą. Tokiu būdu, šalis pavirto į vieno vienintelio žmogaus – prezidento – interesų disneileindą.
Vos po ketverių metų ketvirtoji Vladimiro Putino kadencija ištirps ir, anot konstitucijos, jis turės palikti savo postą. Šiuo metu atrodo, kad yra mažai tikimybių jam likti valdžioje. Tikėtina, kad jis dar nenusprendė koks bus jo kitas ėjimas; tie, kas jį pažįsta, tvirtina, kad jis yra linkęs atidėti svarbiausius sprendimus paskutinei minutei. Tie patys žmonės numatė, kad dar viena faktinė rokiruotė su Medvedevu lieka labiausiai tikėtinu variantu, kad būtų išsaugotas jo buvimas valdžioje, rašoma „The Independent“. Iliuzijų pasaulyje, kuris yra pilnas apgaulės ir įtarinėjimų, Medvedevas išlieka vienintele V. Putino konstanta; kolega, kuris niekada jo nepaveda.
Kita vertus, ciniška, vertybių netekusi V. Putino sistema, panašu, gerokai mažiau yra pasirengusi valdžios perdavimui. Yra ir keli tai rodantys ženklai. Prokremliški kandidatai susiduria su pasipriešinimu rinkimų apygardose. Pirmą sykį po perestroikos visuomenės apklausos parodė, kad pokyčių noras viršija stabilumo troškimą. Nerimsta ir sostinės jaunimas. Šios vasaros protestai Maskvoje, kurie blykstelėjo po priešrinkiminių manipuliacijų vietos rinkimuose, rodėsi, pademonstravo Kremliaus manipuliacinių technologijų ribas. Aršus atsakas tik sukūrė naujus idealistinius lyderius, kurie demonstravo saviauką ir siūlė atsaką Kremliaus pasaulėžiūrai be vertybių.
Tuo metu, kai Rusija artėja prie naujo dešimtmečio, tikimybė, kad vietoje V. Putino atsiras baltas ir pūkuotas provakarietiškas prezidentas, maža. Tačiau tai, kaip jų sukurta sistema kuria santykius su nauja karta ir jos reikalavimu pateikti kito tipo politikus, ir nuspręs, ar yra jai galimybė išlikti ilgalaikėje perspektyvoje.
