Skeptikai iš tikinčiųjų nežemiškų civilizacijų atstovų vizitais Žemėje šaipėsi nuo pat 1946-ųjų, kai JAV pasirodė pirmieji visuomenės dėmesį patraukę pranešimai apie danguje stebėtus neatpažintus skraidančius objektus (NSO). Taip, apie „skraidančias lėštes“ spaudoje pranešama vos ne kas savaitę, o „Youtube“ mirga nuo visokiausių danguje nežinia kieno ir kaip paišomų šviesos zigzagų. Tačiau jei nesate NSO egzistavimo religinis fanatikas, pasitaikius progai apsvarstykite šiuos 10 abejoti „žaliaisiais žmogeliukais“ verčiančių priežasčių.
1. Artimiausia Saulės sistemai žvaigždė yra už maždaug 4,3 šviesmečių. Jei tikėsime fizikais, kad niekas negali judėti greičiau už šviesą, ir padarysime prielaidą, kad „skraidančiosios lėkštės“ laksto vos 20 kartų lėčiau už šviesos greitį (nors ir tai mokslininkams labai sunku įsivaizduoti), toks skrydis truktų 90 žemiškų metų. Sunku tikėtis, kad ateiviai iš kitų pasaulių mus lankytų taip dažnai, kaip apie tai skaitome bulvarinių naujienų antraštėse.
2. Netoli Žemės skriejančius objektus sekančios kosmoso stebėjimo sistemos JAV, Rusijoje ir kitose šalyse yra pasiekusios tokį techninį lygį, kad taip dažnai prasmukti pro jas nepastebėtiems yra gana sunku. Tiesa, astronomai neseniai pražiopsojo į Rusiją pataikiusi meteoritą, bet išimtys paprastai tik patvirtina taisyklę.
3. Logiška manyti, kad jei ateiviai iš tiesų taip dažnai lankytųsi Žemėje, jie anksčiau ar vėliau būtų užmezgę su žmonija oficialų kontaktą. Tačiau tariami susitikimai yra labai privatūs, apie juos praneša pavieniai žmonės ar nedidelės jų grupės, anaiptol ne šimtai ar tūkstančiai. Todėl tokie liudijimai kelia rimtų abejonių, juolab kad nėra patvirtinti patikimais faktiniais įrodymais.
4. Kartais minimas technologiškai pažangių civilizacijų įsiveržimas į Žemę. Jei ufonautai iš tikrųjų galėtų įveikti tokius kosminės erdvės ir laiko barjerus, skiriančius juos nuo Žemės, ir būtų nusiteikę agresyviai, tai mūsų planeta jau seniai būtų tapusi jų kolonija.
5. Nors NSO entuziastai seniausiuose pasaulyje šventraščiuose randa tariamų užuominų į NSO, lygiai taip pat sėkmingai jų būtų galima ieškoti ir liaudies pasakose. Aiškių, nedviprasmiškų istorijų apie iš dangaus nusileidusius objektus, iš jų išlipusias būtybes ir žmonių kontaktus su jomis nėra nei Biblijoje, nei Korane. Žinoma, jei ateiviais iš kosmoso nevadinsime dažnai šventraščiuose minimų angelų.
6. Regis, kažkam naudinga masinėje sąmonėje vis kurstyti NSO mitą. Pirštais galima rodyti ir į Holivudo kino šiurpykles apie ateivius, ir į NSO turizmo vietas, tokias kaip Rosvelas ar 51-ojo zona Nevados dykumoje (JAV).
7. Mokslininkai seniai pastebėjo, kad dauguma pasakojimų apie NSO išsiskiria mokslo požiūriu tikrovės neatitinkančiais faktais. Garsus psichoanalitikas K. G. Jungas tvirtino esąs tikras, kad 99 proc. visų NSO atvejų yra grynai psichologinis fenomenas. Žinoma, likęs 1 proc. taip pat statistiškai reikšmingas, bet, jeigu Jungas buvo teisus, reikėtų ieškoti kur kas žemiškesnių, techninių ar technologinių priežasčių.
8. Nėra jokių įrodymų, kad NSO kaip nors susiję su nežemiškomis civilizacijomis. Jų nuotraukos ar vaizdo įrašai dažnai būna sufalsifikuoti, o pradėjus gilintis į liudininkų parodymus neretai ima aiškėti, kad viskas išlaužta iš piršto.
9. Bandydami išsiaiškinti, kokios gali būti NSO reiškinį stebėjusių karinių pilotų, t.y, sveikų, psichiškai stabilių ir patikimų žmonių, užfiksuotų atvejų aplinkybės, Vokietijos mokslininkai prieš gerą dešimtmetį išnagrinėjo NSO persekiojimo danguje atvejus ir priėjo išvadą, kad daugelis stebėtų NSO iš tikrųjų buvo kamuoliniai žaibai, o susidūrimas su jais labai prastai veikia lėktuvų elektroniką ir ryšio sistemas.
10. Prieš kurį laiką išslaptintoje ir viešai paskelbtoje D. Britanijos gynybos ministerijos ataskaitoje apie NSO stebėjimus teigiama, kad daugelis atvejų gali būti aiškinami natūraliomis priežastimis. Tai yra, žmonės stebi ne ateivių kosminius laivus, o realius fizinius (magnetinius, elektrinius ar kitokios prigimties) fenomenus, vykstančius atmosferoje, mezosferoje ir jonosferoje.
