Astronomams gali tekti ištaisyti kai kurias teorijas, atradus astrofizikos teorijų neatitinkantį pulsarą, kuris nelėtėja. Pasak daktarė Silvia Zane ir kolegų iš Londono universitetinio koledžo, pulsaras SGR-0418+5729 gali padėti išsiaiškinti kadaise didelių žvaigždžių paslaptis, teigia „Science“.
Pulsarai – tai greitai besisukančios neutroninės žvaigždės, sudarytos iš buvusios žvaigždės branduolio. Kai žvaigždei, 10-25 kartų masyvesnei už Saulę, baigiasi branduolinėse reakcijose dalyvaujančios medžiagos, ji sprogsta kaip supernova.
Išoriniai žvaigždės sluoksniai nupučiami į kosmosą dėl didelės supernovos jėgos, tuo tarpu likęs branduolys dėl gravitacijos jėgos susispaudžia vos į 30 kilometrų diametrą. Protonai ir elektronai suspaudžiami taip, jog jie virsta neutronais. Būtent iš to ir kilo pavadinimas „neutroninė žvaigždė“. Kartais, jei žvaigždės masė didesnė už Saulę daugiau nei 25 kartus, galimas ir kitas scenarijus, kuomet vietoj neutroninės žvaigždės susidaro juodosios skylės. Tačiau aiškiai nuspėti, į ką virs susprogusi žvaigždė, nėra labai paprasta.
Neutroninės žvaigždės spinduliuoja visų bangų ilgių elektromagnetines bangas – nuo radijo iki gama spindulių. Lengviausiai tokio tipo žvaigždės atrandamos pagal periodiškai pasikartojančius radijo bangų impulsus. Dar vienas išskirtinis neutroninių žvaigždžių požymis – labai didelis sukimosi greitis (gali siekti net 300-1000 Hz) ir stiprus magnetinis laukas. Tačiau kai kurių neutroninių žvaigždžių magnetinio lauko stiprumas yra tiesiog neįtikėtinas ir siekia iki 1011 teslų. Tokio stiprumo magnetinis laukas gali nužudyti visą mums įprastą gyvybę kelių tūkstančių kilometrų atstumu, jo įvairaus lygio poveikis pastebimas milijonų kilometrų atstumu. Štai tokios neutroninės žvaigždės yra vadinamos magnetarais.
Kaip susidaro magnetarai? Aiškaus atsakymo nėra – dabartinė hipotezė teigia, kad magnetaro magnetinio lauko energija viršija žvaigždės savojo sukimosi apie ašį energiją, dėl ko žvaigždės paviršius įtrūksta ir atsiranda stiprus elektromagnetinis spinduliavimas. Magnetaro gyvavimo trukmė yra trumpa – magnetinis laukas išnyksta per 10 tūkstančių metų, nes į aplinką spinduliuoja savo vidinės energijos atsargas.
2009 m. birželio 5 d. Fermi Gama spindulių observatorija aptiko du žybsnius iš SRG-0418, kurie būdingi magnetarams. Naudojant „XMM-Newton“, „Chandra“ ir „Swift X-ray“ zondus, mokslininkai ištyrę pulsarą atrado, jog jis turi stiprų vidinį magnetinį lauką, tačiau silpną išorinį. Kuomet pulsaras sukasi, jo energija spinduliuojama didelę energiją turinčiomis dalelėmis, todėl sukimosi greitis aplink savo ašį lėtėja.
Tačiau SGR-0418 neparodė jokių lėtėjimo požymių. „Tai pirmas kartais, kuomet toks reiškinys buvo stebėtas ir tai sukelia klausimų, kur būtent energijos šaltinis yra šiame magnetare“, – teigia Zane.
Dr. Nanda Rea iš Ispanijos mokslų instituto (Institut de Ciencies de l'Espai) sako, jog astronomai turės permąstyti, kaip pulsarai ir magnetarai veikia. „Jeigu tolimesni stebėjimai padės tiksliau įžvelgti magnetinį lauką pulsare, tuomet teoretikai galės išanalizuoti kur kas detaliau šio neįprasto reiškinio priežastis.“
