Tarpžvaigždinio dujų ir dulkių debesies, iš kurio prieš 4,6 mlrd. metų susiformavo mūsų Saulė, jau seniai nebėra. Tačiau kadaise tas tarpžvaigždinis debesis davė pradžią ne tik mūsų žvaigždei, bet ir, specialistų vertinimu, tūkstančiams kitų žvaigždžių.
Daugelis jų turėjo sulaukti mūsų dienų. Tačiau vieno debesies vaikus tarsi žiedadulkes po neaprėpiamas Paukščių Tako platybes, vienijančias šimtus milijardų žvaigždžių, išblaškė mažai mums tesuprantami visatos vėjai. Dabar mūsų Saulės sesės danguje plika akimi neįžvelgiamos...
Kiekvienas, mėginęs surengti klasės susitikimą po mokyklos baigimo praėjus 20-čiai metų, žino, kaip nelengva ir beveik neįmanoma surasti ir sukviesti klasiokus visus iki vieno. Kas išvykęs, kas gyvena kitame mieste ar kitoje šalyje. Taip pat ir su žvaigždėmis: viename tarpžvaigždinės medžiagos debesyje gimusios žvaigždės po visatos tyrus pasklinda tarsi dulkelės po neparėpiamą stepę. Ar toli mūsų žvaigždės – Saulės – sesės?
Saulės sesių stebėjimai galėtų pateikti atsakymų į klausimus apie mūsų žvaigždės atsiradimą ir jos per 4,6 mlrd. metų kosmoso platybėse įveiktą kelią. Galbūt gauti rezultatai atskleistų tam tikrų sąsajų su gyvybės atsiradimo teorijomis. Mokslininkai tikisi, kad tokia analizė leistų paaiškinti, kodėl Saulė, lyginant su kaimyninėmis žvaigždėmis, tokia turtinga sunkiųjų cheminių elementų.
Dar pernai olandų astronomas Simonas Cvartas (Simon Zwart) pareiškė, jog egzistuoja principinė galimybė numatyti, kur dabar yra mūsų žvaigždės giminaitės. Mokslininkas sumodeliavo žvaigždžių išsibarstymo po galaktiką modelį ir paskaičiavo, kad nuo 10 iki 60 tokių žvaigždžių nuo Saulės gali būti nutolę ne daugiau kaip per 330 šviesmečių. Tai reiškia, tas žvaigždes galima matyti – jei ne plika akimi, tai bent jau pro žiūronus, nekalbant apie naudojimąsi moderniais astronomijos instrumentais. Jas turėtų būti nesunku atpažinti iš jų sudėties, amžiaus ir judėjimo galaktikos erdvėje ypatybių – visi šie parametrai turėtų būti artimi mūsų Saulės parametrams.
Tačiau rusų astronomai Jurijus Mišurovas ir Irina Ačarova mano, kad S.Cvarto skaičiavimai – pernelyg optimistiški. Rusų nuomone, olandas neįvertino Paukščių Tako galaktikos spiralinių vijų judėjimo faktoriaus. Specifinis šių vijų judėjimas žvaigždes po kosminę erdvę išblaško itin tolimais atstumais. Rusų skaičiavimais, per 4,6 mlrd. metų nuo Saulės susiformavimo, mūsų žvaigždės sesės gali būti išsibarstę neįtikėtinai plačiai.
Jų gali būti net galaktikos centro apylinkėse, o 330 šviesmečių atstumų turėtų būti likę ne keliasdešimt, o tik 3 ar 4 žvaigždės. „Aptikti jas nėra neįmanoma, tačiau be galo sudėtinga“ – pabrėžia J.Mišurovas.
Olandas S.Cvartas su kolegoms iš Rusijos yra linkęs sutikti ir pripažįsta, jog jo tiriamasis darbas buvo pratęstas sudėtingesne ir tikslesne modeliavimo metodika.
Astronomai jau anksčiau yra mėginę ieškoti Saulės sesių, tačiau 100 parsekų spinduliu (1 parsekas lygus 3,2616 šviesmečio) nieko panašaus aptikti nepavyko, kas patvirtintų J.Mišurovo ir I.Ačarovos nuogąstavimus. Manoma, kad Saulės „genotipo“ žvaigždės gali būti išsibarstę net 3 tūkst. šviesmečių spinduliu, o tokioje erdvėje šviečia apie 100 mln. žvaigždžių.
Į astronomams rūpimus klausimus daugiau atsakymų galbūt pateiks projektas Gaia. Specialistai tikisi, kad šio projekto metu pavyks katalogizuoti maždaug 1 mln. žvaigždžių ir sudaryti trimatį Paukščių Tako žemėlapį. Tačiau projekto zondo iškėlimas į orbitą atidėtas 2012 m., o minėtas trimatis žemėlapis bus paruoštas ne anksčiau kaip 2020 m.
Saulius Žukauskas
