Mėnulis nuo Žemės nutolęs vidutiniškai 384 tūkst. km. O kas būtų, jei gamtinis Žemės palydovas aplink mūsų planetą skrietų tik 420 km atstumu – t.y., nutolęs tiek, kiek Tarptautinė kosminė stotis (TKS)?
Nors „UniverseToday.com“ pabrėžia, kad tai – absoliučiai neįmanoma, visgi tokia perspektyva skamba viliojančiai. Ne tik skamba, bet ir atrodo.
Šio vaizdo siužeto autorius siūlo trumpam pamiršti apie Rošė ribą (angl. – Roche Limit). Pastaroji kartais vadinama Rošė spinduliu ir yra atstumas, kurio ribose kosminis kūnas, išlaikantis savo medžiagą tik dėl gravitacijos jėgos, suirs dėl antro kūno keliamų potvyninių bangų, jei jų jėga bus didesnė nei gravitacijos jėga.
Rošė ribos vidinėje pusėje atsidūręs, orbita aplink kitą kūną skriejantis kūnas (šiuo atveju Mėnulis) yra linkęs suirti ir sudaryti žiedus. Už Rošė ribos (išorinėje ribos pusėje), materija yra linkus kolapsuoti (trauktis). Riba pavadinta prancūzų astronomo Eduardo Rošė vardu, kuris pirmasis apskaičiavo šią teorinę ribą 1848 metais.
Paprastai Rošė riba taikoma palydovui, suyrančiam dėl planetos, aplink kurią jis skrieja, potvyninių jėgų. Kai kurie palydovai (tiek gamtiniai, tiek dirbtiniai), gali skrieti ir orbita, esančia Rošė ribos viduje, mat juos papildomai išlaiko ir kitos jėgos, ne tik gravitacija.Jupiterio mėnulis Metidė bei Saturno mėnulis Panas yra tokių palydovų pavyzdžiai, kurie išsilaiko dėl tamprumo jėgos. Ekstremaliais atvejais, objektai, esantys tokių palydovų paviršiuje, gali būti atplėšti potvyninių jėgų. Silpnesnis palydovas, toks kaip kometa, kirtus Rošė ribą, suyra.
Beveik visi žinomi planetų žiedai yra Rošė ribos viduje (išskyrus Saturno žiedus bei Fobo žiedus). Šios išimtys gali būti proplanetinių akrecinių diskų, nesugebėjusių sulipti į pakankamo dydžio kūnus, liekanos arba susidarė palydovui kirtus Rošė ribą ir suirus.
Verta paminėti, kad Rošė riba nėra vienintelė kometų suirimo priežastis. Susiskaldymas dėl slėgio ar dėl per didelio sukimosi greičio yra dažniau pasitaikančios kometų suirimo priežastys.
Rošė riba priklauso nuo palydovo kietumo. Jei palydovas visiškai kietas, jis išlaikys savo formą iki pat potvyninėms jėgoms jį sutraiškant. Labai skystas palydovas, savo ruožtu pamažu deformuojasi, taip stiprindamas potvynines jėgas, todėl palydovas toliau tįsta, kol galiausiai potvyninės jėgos jį sudrasko. Dauguma realių palydovų yra kažkur tarp šių dviejų ekstremumų, turi vidinę trintį, klampą bei tamprumo koeficientą, kas padaro kūną nei idealiai kietą nei idealiai skystą.
Grįžtant prie Rošė ribos Žemės ir Mėnulio atveju, ji siektų 9 496 km. Arčiau nei per šį atstumą atsidūręs Mėnulis turėtų suirti. Vaizdas, ko gero, būtų neperteikiamas, tačiau nemažiau įspūdingai atrodo ir Rošė ribą peržengęs nesuiręs Mėnulis.
