Visi žmonės verkia – arba iš džiaugsmo, arba iš liūdesio. Tačiau iki šiol neaišku, kokia tiksliai yra verkimo biologinė funkcija, rašo guardian.co.uk.
Vienas pirmųjų verkimą tyrė Charlesas Darwinas, tačiau jis atsakymų taip ir nerado. „Verkimą turėtume vertinti kaip atsitiktinumą, tokį patį bereikšmį, kaip ir ašarų sekreciją iš prie akies esančios liaukos“, – 1872 m. rašė Ch. Darwinas.
Ch. Darwinas čia buvo neteisus. Per pastaruosius dešimtmečius pasaulio mokslininkai pateikė įvairių teorijų, kodėl žmonės verkia. Vieni teigia, kad kadaise vandens beždžionės taip prisitaikė prie gyvenimo sūriame vandenyje, kiti – kad tai – paprasčiausias būdas sudrėkinti akis ir apsaugoti jas nuo pavojingų bakterijų. Dabar mokslininkai nustatė, kad ašaros gali būti tam tikras socialinis signalas, aiškiai parodantis, kad asmuo kenčia skausmą arba pateko į pavojų ir jam reikia pagalbos.
„Ašaros yra simbolinės. Jos parodo, kad žmogus yra bejėgis, todėl taip dažnai verkia vaikai“, – teigė olandų psichologas Adas Vingerhoetsas.
Pagrindinė A. Vingerhoetso teorija – tai būdas apsisaugoti nuo grobuonių. Pavyzdžiui, jeigu patenki į pavojų – verkti yra kur kas saugiau, nei rėkti arba leisti kitą garsą.
A. Vingerhoetsas – ne vienintelis verkimą ir ašaras susiejęs su socialumu. Prieš jį Johnas Bowlby rašė, kad ašaros gali reikšti ir ypatingą ryšį tarp vaiko ir motinos. Britas Michaelis Trimble verkimą susiejo su empatija.
