Ekspertai numato, kad būsimiesiems Mėnulio eksploatatoriams, sieksiantiems vienokio ar kitokio natūralių Mėnulio išteklių „derliaus“, reikės geros teisinės pagalbos. 1967 m. pasirašyta Tarptautinė kosmoso sutartis (angl. k. - „The Outer Space Treaty“) suteikia teisę Mėnulyje eksploatuoti vandens ir kitus išteklius, tačiau minėtoje teisės normoje nėra apibrėžta, kam ištekliai priklausys, kai jie bus išgauti iš Mėnulio grunto.
Neseniai NASA paskelbus apie tai, kad Mėnulyje yra gausu vandens, mokslininkai ir verslininkai ėmė kurti planus dėl šios gėrybės eksploatavimo – būsimųjų Mėnulio kolonistų poreikiams tenkinti ar raketinių degalų gamybai. Ekonomiškai kur kas labiau apsimokėtų raketas degalais papildyti Mėnulyje, kadangi vos šeštadalį Žemės traukos jėgos pasižyminti Mėnulio gravitacija sudaro kur kas palankesnes sąlygas degalus į orbitoje skriejančius erdvėlaivius kelti iš Mėnulio, o ne iš Žemės.
Būdų išgauti natūraliame Žemės palydove esančius išteklius yra įvairiausių: pradedant Mėnulio grunto šildymu mikrobangomis (kad susidarytų vandens garai, kuriuos įmanoma rinkti) ir baigiant robotais – ledo luitų rinkėjais.
Indijos kosminis zondas „Chandrayaan-1", skriedamas virš Mėnulio ašigalio, aptiko daugiau kaip 40 nedidelių (2-15 km skersmens) kraterių, kuriuose yra sušalusio vandens. Manoma, kad jo krateriuose gali būti mažiausiai 600 mln. tonų. Raudonai pažymėti naujai atrasti krateriai su vandeniu, žaliai pažymėti anomalūs krateriai.
Tačiau entuziastingai nusiteikusius mokslininkus ir verslininkus atšaldė įžvalgus teisininkų perspėjimas: nustatyti Mėnulyje esančių išteklių savininkus gali būti labai keblu.
1979 m. išleistoje tarptautinėje Mėnulio sutartyje (angl. k. - „Moon Treaty“), reglamentuojančioje valstybių veiklą Mėnulyje ir kituose stambiuose dangaus kūnuose, apibrėžtos valstybių teisės ir pareigos „šeimininkaujant“ Mėnulyje. Tačiau nė viena iš dominuojančiųjų kosminių valstybių šios sutarties taip ir nepasirašė (parašais ją patvirtino ne daugiau keliolikos pasaulio valstybių, tarp kurių nėra nei JAV, nei Rusijos, nei Kinijos ar Japonijos).
1979 m. tarptautinės Mėnulio sutarties geografija: žalia spalva pažymėtos valstybės, pasirašiusios arba ratifikavusios Mėnulio sutartį, geltona – tik pasirašiusios valstybės. „Wikimedia" iliustr.
Tad šis teisinis klausimas taip ir liko neišspręstas. Todėl šio teisinio akto nepasirašiusioms valstybėms lieka vadovautis 1967-ųjų Tarptautine kosmoso sutartimi. Kadangi joje nekalbama apie išteklių Mėnulyje ar kitame dangaus kūne panaudą, galima interpretuoti, jog ši sutartis eksploatuoti ten esančių išteklių nedraudžia. Tačiau ši sąlyga neapibrėžia, kam eksploatuojamieji materialiniai ištekliai priklauso. Žinoma, būsimieji išteklių eksploatuotojai sieks garantijų, kad jų išgauti ištekliai jiems ir priklausys, o jie galės su tais resursais elgtis kaip panorėję.
Kosminės teisės ekspertai teigia, kad viskas ne taip paprasta, o šios problemos sprendimui reikės naujų įstatymų ir tarptautinių susitarimų.
Saulius Žukauskas
