Prieš 65 milijonus metų išnykę „baisieji driežai“ greičiausiai girdėjo tik žemus garsus, pavyzdžiui, kito dinozauro kojų keliamą dundesį. Tuo tarpu paukščių – dabartinių artimiausių dinozaurų palikuonių – čiulbesys bastūnams neegzistuotų. Bent jau taip teigia JAV Merilendo universiteto profesorius Robertas Dūlingas su kolegomis, praneša "Mokslofestivalis.lt".
Paukščiai, krokodilai ir dinozaurai – visi yra kilę iš senovinių driežų, vadinamų archozaurais, todėl turi labai panašią ausų vidinę struktūrą. Lygindami šias struktūras ir pritaikydami kitus klausos dėsnius, mokslininkai išsiaiškino spėjamą dinozaurų klausos diapazoną.
„Manome, kad dinozaurai šiuo požiūriu buvo gana panašūs į kai kuriuos dabartinius didžiuosius gyvūnus, tačiau aukšto dažnio garsus skirdavo prasčiau už daugelį visų dabartinių žinduolių“, - sako R. Dūlingas. Mokslininko teigimu, gyvūnai geriausiai girdi tuos garsus, kuriuos skleidžia patys. Pavyzdžiui, drambliai per kelis kilometrus išgirsta labai žemo dažnio virpesius, kuriuos skleidžia kitų dramblių žingsniai. Priežastis – fizikos dėsniai, kurie byloja, kad kuo lengvesnis garsų generavimo mechanizmas, tuo mažiau jam reikia energijos vibruoti aukštu dažniu.
Dinozaurų viršutinė klausos diapazono riba – maždaug 3 kilohercai. Tokiu dažniu skamba įprastas fiksuotojo ryšio telefonas. Tuo tarpu šunys ir daug kitų žinduolių girdi virpesius virš 20 kHz, ultragarso zonoje. Paukščiai girdi prasčiau už žmones, tačiau visgi geriau nei dinozaurai.
„Įdomu tai, kad dinozaurais mes kartais nepagarbiai pavadiname pagyvenusius žmones“, - pastebi mokslininkas. „Išties, sendami triukšmingoje aplinkoje, mes pradedame nebegirdėti aukšto dažnio garsų ir šia prasme tampame dinozaurais“.
