Žvaigždės sprogimo būta tokio galingo, jog šviesulio gelmės išsivertė į kosminę erdvę ir sprogimo išorėje atsidūrė giliausi žuvusios žvaigždės sluoksniai. Tokią išvadą padarė astronomai, iš naujo įvertinę jaunos ir sąlyginai netolimos supernovos liekanas.
Naudodamasi rentgeno spindulių orbitiniu teleskopu „Chandra“, grupė JAV astronomų gavo naujų supernovos Kasiopėja A (Cas A) vaizdo kadrų. Masyvi žvaigždė, švietusi už 11 tūkst. šviesmečių nuo Žemės, žvelgiant iš mūsų planetos, sprogo maždaug prieš 300-330 metų.
Ankstesni kosminio kūno tyrimai infraraudonųjų spindulių diapazone atskleidė, jog besisklaidančiame sprogimo debesyje aiškiai matyti atskiri žvaigždės sluoksniai – nelyginant svogūno luobos. Tačiau naujausias tyrimas rentgeno spindulių diapazone ankstesnius rezultatus ir išvadas apvertė aukštyn kojomis. Detaliausi iki šiol debesies analizė leido sudaryti debesį sudarančių cheminių elementų itin aukštos skiriamosios gebos žemėlapį. Paaiškėjo, jog elementai po supernovos sprogimo likusiame ūke išsidėstę labai neįprastai.
Iki sprogimo žvaigždės viduje tūnojo geležies turtingas branduolys, kurį supo sieros ir silicio sluoksniai. Šiuos, savo ruožtu, dengė magnio, neono ir deguonies sluoksniai. Viršutinius žvaigždės sluoksnius sudarė lengvieji cheminiai elementai.
Pasirodo, jog po sprogimo didžioji dalis geležies atsidūrė išoriniuose besisklaidančio debesies sluoksniuose. O geležies liekanų netoli sprogimo epicentro nei rentgeno, nei infraraudonųjų spindulių diapazone aptikti nepavyko, informuoja „Space.com“. Tai, jog debesies pakraščiuose astronomai rado beveik grynos geležies telkinių, byloja, jog šis cheminis elementas buvo susintetintas branduolinių reakcijų metu netoli supernova virtusios žvaigždės branduolyje.
Kairėje – numanoma žvaigždės sandara iki sprogimo, dešinėje – elementų pasiskirstymas po sprogimo susiformavusiame ūke NASA /CXC/M.Weiss; X-ray: NASA/CXC/GSFC/U.Hwango ir J.Lamingo nuotr. (NASA nuotr.)
Besisklaidančiame ūke, arčiau sprogimo epicentro, astronomai užfiksavo atitinkamai silicio, sieros ir magnio sluoksnius. Didžioji jų dalis yra taipogi išoriniuose debesies sluoksniuose, nors žvaigždėje jie buvo vieni iš giliausių. Astronomai įvertino ir silicio bei neono sluoksnių padėtį debesyje.
Apibendrinus stebėjimų duomenis, prieita išvados, jog galingas hidrodinaminis nestabilumas sprogimo metu išsviedė į erdvę žvaigždės gelmėse buvusius sunkiuosius elementus toliau negu buvo išsviesti išoriniai žvaigždės sluoksniai. Paprasčiau tariant, supernovos sprogimu metu žvaigždė tarytum išsivertė išorėn.
Atradimas detaliau pristatomas artimiausiame žurnalo „Astrophysical Journal“ numeryje.
