Dėl taršos kasmet pasaulyje miršta milijonai žmonių, tačiau tai lemia ne tik pramonės ar automobilių sukeliama tarša.
Oro ir vandens užterštumą lemia ir kitos priežastys - pradedant šildymu malkomis ir baigiant aukso kasyba.
Išsamus planetos aplinkos taršos būklės tyrimas, atliktas šveicarų ir amerikiečių mokslininkų, atskleidė dešimt 2008–aisiais metais pavojingiausių teršėjų ir taršos šaltinių.
Manoma, kad besivystančiose šalyse vidutiniškai 25–40 proc. mirčių nulemti didelės taršos.
Apibendrinus tyrimų duomenis organizacija „Green Cross“ paskelbė su aplinkos tarša susijusias priežastis, nusinešančias daugiausiai žmonių gyvybių.
Pirmoji – aukso kasyba. Aukso kasyboje naudojamas nuodingas gyvsidabris kiekvienais metais apnuodija nuo 10 iki 15 mln. žmonių, dirbančių mažose kasyklų įmonėse.
Pasaulyje kiekvienais metais aukso gavybai yra sunaudojama apie tūkstantis tonų gyvsidabrio - tai sudaro 30 proc. visų antropogeninių išmetamųjų teršalų. Iš jų 95 proc. tiesiogiai išmetami į gamtą.
Apskaičiuota, jog už kiekvieną gramą aukso, išgaunamo iš kasyklų, yra išmetami į aplinką 2 gramai gyvsidabrio.
Nors yra ir kitų technologijų, dažniausiai aukso išgavimui iš rūdos yra naudojami gyvsidabris ir cianidas (toksiškos medžiagos), nes tai – pigiausi būdai.
Be to, kai kurios aukso gavybos kompanijos verčia nuodingų atliekų likučius tiesiai į upes ar vandenynus; kitais atvejais avarijų metu nuodingos atliekos išleidžiamos tiesiai į geriamo vandens telkinius.
2000 metais cianidas ir kiti nuodingi chemikalai buvo išleisti į upę iš aukso kasyklos šiaurės-vakarų Rumunijoje. Nuodai nužudė visą gyvybę antroje pagal dydį Vengrijos upėje Tisoje. Tai buvo didžiausia kada nors įvykusi upės užteršimo katastrofa Europoje.
Nuo aukso gavybos ne ką mažiau atsilieka kalnakasybos pramonė. Kalnakasybos metu išgaunami mineraliniai žemės ištekliai: auksas, sidabras, deimantai, varis, platina, uranas, boksitas, anglis bei rečiau naudojami elementai.
Atliekos, dažnai užterštos sunkiaisiais metalais ir chemikalais, gali smarkiai užteršti paviršinius ir požeminius vandenis. Bendruomenės, gyvenančios šalia kasyklų, yra gyvybiškai priklausomos nuo švaraus vandens šaltinių savo esminiams poreikiams tenkinti.
Kasyba turtingose ekosistemose gali sukelti biologinės įvairovės praradimus. Pavyzdžiui, kolumbito rūdos kasybos Kongo Demokratinėje Respublikoje padariniai – masinis gorilų populiacijos nykimas.
Dauguma kasybos darbų reikia milžiniško vandens kiekio. Tai mažina vandens lygį ir vanduo tampa sunkiai prieinamas be pažangios techninės įrangos.
Urano gavybos metu žmonės gali būti paveikti pavojingos radiacijos kasimo, transportavimo, apdirbimo, naudojimo ir atliekų tvarkymo metu. Pavyzdžiui, nevyriausybinių organizacijų atliktos studijos patvirtino, kad Prancūzijos kompanija „Areva“ urano gavybos metu labai stipriai radioaktyviomis atliekomis užteršė geriamą požeminį vandenį Nigeryje.
Aplinkosauginės gavybos problemos nesibaigia uždarius kasyklas. Nutraukti ir palikti projektai gali virsti „laiko bombomis“, nes kompanijos ir valdžia dažnai nelinkusios išvalyti nuodų iš apleistų teritorijų – tenykštis „palikimas“ dažnai prasiskverbia į supančią aplinką.
Pavyzdžiui, Filipinuose yra 800 apleistų kasyklų įvairiose šalies vietose, kurioms skiriama mažai dėmesio. Viena iš pagrindinių aplinkosaugos problemų apleistose metalų ar anglies kasyklose yra rūgštingų telkinių drenažas.
Žmogaus priklausomybė nuo vandens tik didėja. Kiekvienas asmuo jo per dieną sunaudoja maždaug 20 litrų tiesioginėms reikmėms(gėrimui ar maisto gamybai), prie kurių dar reikia pridėti 50-150 litrų per dieną kitiems poreikiams (higiena, pramonė). Kaimo bendruomenės tradiciškai juo pasirūpina iš upių ar šulinių, bet taršos ir pramonės augimas įtakoja vis didesnį ir didesnį upių užterštumą.
Šiandien trečdalis žmonijos jau gyvena vadinamosiose vandens streso zonose, kuriose vanduo turi būti valomas. Kiekvienais metais bent 5 mln. mirčių, ypač besivystančiose šalyse, yra tiesiogiai susijusios su vandens tarša.
Į šulinius teršalus atneša lietaus vanduo – tiesa, žymiai lėčiau nei jie sklinda po paviršinius vandenis. Tad požeminių vandenų užterštumas gali paaiškėti tik po keleto dešimtmečių.
Požeminiai vandenys sudaro didžiąją dalį tiesiogiai geriamo vandens, tačiau tai tėra tik 6 proc. viso Žemėje esančio vandens. Šis vertinimas įtraukia ir viršukalnių ledo kepures bei ledynus, ir jei jų nevertinsime, tai tik 0,3 procentai viso pasaulyje esančio vandens gali būti tiesiogiai naudojami žmonijos poreikiams tenkinti.
Patalpų oro tarša prilyginama dviems pakeliams cigarečių per dieną. Besivystančiose pasaulio šalyse pagrindinė vidinių gyvenamųjų patalpų oro taršos priežastis yra šildymo reikmėms deginamas kuras – anglis, mediena, atliekos ir t.t. Tokiu būdu Indijoje ir Kinijoje namai gauna energiją – miestuose daugiau nei 80 proc., o kaimuose net apie 90 proc.
Tokiuose namuose taršos poveikis organizmui yra toks, jog keturios valandos praleistos kambaryje, kur ruošiamas maistas, veikia taip pat kaip ir 2 pakeliai surūkytų cigarečių.
Mirtingumas nuo aplinkinio oro, kuomet nėra reikiamos ventiliacijos, statistiškai prilyginama kaip ir nuo blogo maitinimosi, vandens taršos ar AIDS.
Be viso to aplinką teršia ir metalo apdirbimas bei lydimas, kalnakasybos pramonė, radioaktyviųjų atliekų perdirbimas ir saugojimas, nekontroliuojamas nutekamųjų vandenų išsiliejimas, miesto oro kokybė, neapdirbtų ir neapdorotų rūgštinių akumuliatorinių išmetimas.
