Prieš 14 metų ESA Infraraudonųjų spindulių observatorijos įrengimais stebėdami Saturną, astronomai dujinio giganto atmosferos viršutiniuose sluoksniuose pastebėjo mįslingai atsiradusių vandens garų požymių.
Ir tik dabar, naudojantis ESA „Hershel“ teleskopu, jiems pavyko išsiaiškinti, iš kur Saturne tas vanduo. Paaiškėjo, kad įspūdingiausiai atrodančią Saulės sistemos planetą milžiniškais vandens srautais iš savojo pietinio poliaus laikas nuo laiko „palaisto“ jos palydovas Enceladas.
Tokiu būdu Enceladas Saulės sistemoje yra vienintelis palydovas, aktyviai veikiantis planetos, aplink kurią jis skrieja, cheminius procesus. Tuo pačiu šis precedentas astronomijoje atveria naujo tipo tarpusavio santykius tarp planetos ir jos palydovų.
Enceladą drąsiai galima vadinti kosminiu fontanu: kas sekundę į kosmosą Saturno palydovas iššvirkščia po maždaug 250 kg vandens garų. Dalis šių kritulių iškrenta atgal, ant Encelado paviršiaus. Tačiau didžioji dalis Encelado kritulių lieka atvirame kosmose arba papildo Saturno žiedų sudėtį. Tiesa, mokslininkai nustatė, jog maždaug 3 – 5 proc. Encelado vandens patenka į didžiulį žiedinės spurgos pavidalo darinį, kuris gaubia žiedų ir taip nestokojantį Saturną.
Tačiau kur kas svarbesnis yra kitas dalykas. Šis atvejis iliustruoja, jog net ir palydovas gali keisti cheminę kaimyninės planetos sudėtį. Galiausiai net ir nedidelis į viršutinius Saturno atmosferos sluoksnius pakliūnantis vandens garų kiekis toje terpėje gausina deguonies turinčių cheminių junginių (pavyzdžiui, anglies dvideginio) kiekį.
Mokslininkai mano, jog toks reiškinys planetų formavimosi procesuose kelia kai kurių įdomių galimybių. Kas, jei toks vandeniu besilaistantis palydovas skrietų ne aplink dujinį milžiną, o aplink mažesnę uolingą planetą? Ar tai reikštų, jog vulkaniškai aktyvus palydovas joje galėtų reikšmingai prisidėti prie gyvybei palankios terpės formavimo? Ir ar biosferą Žemės tipo planetoje galėtų suformuoti Mėnulio tipo palydovo lietūs? Mėnulio tipo – gal ir ne, tačiau Encelado atveju – kas žino...
