P.S. ir pagrindinai spartus lietuvių nutautinimas prasidėjo po baudžiavos panaikinimo, toliau tarpukaris ir , kaip nebūtų keista, pirmieji kolūkinės kolektivizacijos metai.

Na, gal Tamysta truputėlis ir perlenkiate. Dar XIX a. viduryje carinės Rusjos generalinio štabo pravestame vakarinių gubernijų gyventojų surašyme, Vilniaus gubernijoje lietuvių buvo daugiau kaip 50% .

Seniai reikia:
1. panaikinti tautines partijas;
2. panaikinti tautines mokyklas (kas nori, tegul mokosi sekmadieninėse mokyklose), nes žmones reikia ruošti Lietuvai, o ne kitoms šalims.

GAL CHOLOPAI-INTELEKTUALAI PERSKAITĘŠĮ STRAIPSNĮ ATSIPRAŠIS

Abu jie neteisūs - ir moksline, ir politine prasme. Žiūrint iš istorijos mokslo, o ne iš tautinės "ideologijos" taško, lietuvių kalba iš Vilniaus ir jo apylinkių pradėjo trauktis gudų kalbos naudai ne Pilsudskio ir Želigowskio veiksmų pasekoje, o dar XVI a.; galutinai gi šitas procesas pasibaigė XVIII a. viduryje. Bet taip buvo tik prastuomenės tarpe, o tarp bajorų ir miestiečių plito lenkų kalba, kaip bendra Abiejų Tautų Respublikos (ir Lenkijos, ir Lietuvos) kultūros kalba. Tai nėra kažkoks unikalus reiškinys, kalbinės ir etninės sienos kito ir kinta visame pasaulyje nuo senų laikų; lygiai taip pat ir miestai ankstesniais amžiais dažnai skirdavosi savo kalba nuo aplinkinės teritorijos - flamandiškoje aplinkoje esantis Briuselis kalbėjo (ir dabar tebekalba) prancūziškai, suomiškoje aplinkoje esantis Helsinkis kalbėjo (ir tebekalba) švediškai, o čekiškoje aplinkoje esanti Praha iki pat XX a. pradžios kalbėjo vokiškai.
Nežiūrint to, čia gyvenę katalikų tikėjimo bajorai ir miestiečiai laikė save lietuviais, nes tuo metu tik jie ir buvo TAUTA; gi baudžiauninkai (nesvarbu, ar jie jau kalbėjo gudiškai, ar dar lietuviškai) jokios tautinės savimonės neturėjo, jie tik žinojo, kokio jie yra tikėjimo, kuriai parapijai priklauso ir kas yra jų ponas. Ta prasme negalima perkeldinėti į tuos laikus XX a. sąvokų ir reiškinių, kurių tuomet dar nebuvo.
Dar po šimto metų, XIX a. viduryje, prasidėjo tautiniai atgimimai, kuomet ir prastuomenės atstovai pradėjo priskirinėti save vienai ar kitai tautai. Kadangi lenkiškas tautinis atgimimas (reikėtų rašyti "užgimimas", nes žodis "atgimimas" klaidina - tarsi ta savimonė jau yra kažkada buvusi, tik paskui sunykusi) pasidėjo šiek tiek anksčiau ir apėmė ne tik etninę Lenkiją, bet ir kitas katalikiškas buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijas (lietuvkalbę Lietuvą, jau gudakalbę Vilniją ir Vakarų Gudiją), lietuviškasis ir gudiškasis atgimimai pavėlavo ir sugebėjo pasiimti tik tiek, kiek liko po atgimimo lenkiško. Apsisprendę lenkais žmonės pradėjo žiūrėti į jų vartojamas gudiškas šnektas kaip į vietinę lenkų kalbos atmainą, o pramokę skaityti įsisavindavo ir literatūrinę lenkų kalbą. Ta prasme Pilsudskis ir Želigowskis buvo natūralaus istorinio proceso išdava, o ne jo priežąstys.
Todėl aišku, kodėl nauja Lietuva, kuri buvo sugalvota ne kaip senosios, įvairiatautės ir įvairiakalbės Lietuvos (LDK) iš naujo atkurta kopija, o kaip visai naujas darinys vien tik lietuvišku kalbiniu pagrindu, neturėjo jokių šansų išlaikyti lenkiškai tautine prasme apsisprendusios ir jau senokai gudiškai bei lenkiškai kalbančios Pietryčių Lietuvos - Suvalkų, Augustavo, Gardino, Lydos, Trakų, Vilniaus, Ašmenos, Smurgainių, Brėslaujos, nes ten buvo likusios tik menkos lietuviškai kalbančiųjų kaimų salelės - Punskas, Dieveniškės, Lazūnai, Gervėčiai, Apsas, Vydžiai. Didesni lietuviški plėmai buvo tik Druskininkai - Varėna ir Švenčionys - Adutiškis. Kitaip sakant, iš maždaug milijono ginčytinos teritorijos gyventojų lietuvių (lietuviais save laikančių) buvo vos 80 tūkstančių žmonių, arba 8 procentai visų gyventojų. Aišku, kad jie negalėjo primesti savo valios gyventojų daugumai. Nepamirškime, kad Želigowskio "Lietuviškai - gudišką" (Litewsko - bialorusinska) diviziją, kuri be jokio vargo (lietuviai nesipriešino) užėmė Vilnių po vos tris mėnesius trukusio lietuvių valdymo (mums jį buvo perleidę rusai bolševikai, kurie traukėsi nuo lenkų puolimo), buvo sudaryta iš vietinių gyventojų, todėl jiems niekaip nepriklijuosi "okupantų" etiketės. Tiesą kalbant, jei ne svetimų okupantų (nacių ir ypač sovietų) manipuliacijos, kai buvo dirbtinai stumdomos respublikų sienos, kai naciai išnaikino Lietuvos žydus, o rusai trėmė ir naikino lenkų partizanų remėjus, dėl ko į Lenkiją "repatriavo" trys penktadaliai Lietuvos lenkų, o nužudytųjų ir "repatriavusių" vietą užėmė lietuviai iš lietuviškų Lietuvos rajonų ir visokie rusakalbiai iš "plačiosios tėvynės" - be viso šito mes patys Vilnių kažin ar atsiimtume, ir jis šiandien lietuviškai nekalbėtų. O mes, gurkšnodamį šnapsą kur nors Kaune, prisimintume Vilnių tiek pat, kiek dabar prisimename Gardiną arbą Naugarduką.
Jei nenorime Karabacho, lenkų klausimą būtina spręsti. Čia, Vilnijoje, būtent TOKIA Lietuva, o Lietuvos lenkai (mindauginės Lietuvos palikuonys) yra jos vietiniai gyventojai, kurie niekur nedings, su jais teks kartu gyventi ir mūsų anūkams. Žemaičiams irgi nepatiktų, jei į jų kraštą atsikėlę nauji žmonės pradėtų juos, pavyzdžiui, dirbtinai dzūkinti. Dėl to gerbiamo akademiko išvedžiojimai, kad anksčiau čia skambėjo lietuvių kalba, nieko nekeičia ir niekuo nepadėda klausimo sprendimui. Žmones reikia priimti tokius, kokie jie yra, ir nebandyti jų "pagerinti" (šiuo atveju "atlietuvinti"), nes tai duoda tik priešingą rezultatą - įtampa santykiuse tarp lietuvių ir lenkų tautybių Lietuvos piliečių, tarp Lietuvos ir Lenkijos, kuri 500 metų buvo mūsų pagrindinė sąjungininkė ir galimybę manipuliuoti šiomis įtampomis mirtinam Lietuvos, Lenkijos ir visos žmonių civilizacijos priešui - Šėtono imperijai su sostine Maskvoje.
Ta prasme nėra svarbu kas kursto nesantaiką tarp lietuvių ir lenkų, tarp Lietuvos ir Lenkijos - lenkai ar lietuviai. Bet kuriuo atvėju tokie žmonės yra arba išdavikai - šėtoniško Rusijos plano vykdytojai, arba tiesiog liurbiai, kurie nesupranta, jog niekad negalima aukoti strategijos vardan taktikos.

Šiadien balandžio 14 d. Seimo pirmininkė Irena Degutienė išplatino kreipimąsi į savo bendražygius Tėvinės sąjungos – Krikščionių demokratų partijoje (TS–LKD). Kuriame rašoma:

Gerbiamieji bendražygiai,

Esu prieš TS-LKD koaliciją su Lietuvai nelojaliais asmenimis.

Manau, kad sudaryti Vilniuje TS-LKD koaliciją su V.Tomaševskio bloku būtų rimta klaida.

Pirmiausia norėčiau patikslinti, kad tai būtų koalicija ne su lenkais, kaip dažniausiai pateikiama, o su partijų bloku, kuriame yra du Rusų aljanso žmonės ir vienas iš jų buvęs etatinis KGB darbuotojas, o kita – nuolatinė Maskvos interesų įgyvendintoja Lietuvoje.

Aš esu griežtai prieš TS – LKD koaliciją su Tomaševskio bloku, su žmonėmis, kurie okupacijos metais tarnavo struktūroms, naikinančioms Lietuvą ir jos drąsiausius, garbingiausius žmones, ir kurių lojalumas šiandieninei Lietuvai, jos įstatymams, Konstitucijai taip pat kelia rimtų abejonių. Noriu atkreipti dėmesį, kad ponas Tomaševskis savo pasisakymais ir Lietuvą šmeižiančiais skundais kelia įtampą tarp Lietuvos ir Lenkijos, daro žalą Lietuvos tarptautiniam autoritetui ir kiršina Lietuvos gyventojus, todėl TS-LKD koalicija su V.Tomaševskio bloku nesiderina nei su TS-LKD pamatinėmis vertybėmis, nei su valstybės interesais, tokia koalicija legitimuotų V.Tomaševskio ir jo atstovaujamo bloko veiksmus.

TS-LKD galima koalicija su V.Tomaševskio bloku jaudina ne tik vilniečius, bet daugumą TS-LKD partijos narių, todėl apgailestauju, kad derybos su Tomaševskio bloku prasidėjo prieš tai tokių pamatinių vertybinių klausimų plačiai neaptarus partijoje, neatlikus apklausos tarp partijos narių.

Irena Degutienė

LTV Miliūtės rankom per "Teisė žinoti" "istorikas"-šarlatanas bumblovskis užsidirbo dar vieną pšekų apdovanojimą. Toje laidoje buvo surinkti tautiniai iškrypėliai, kurie kaip Jogaila stengiasi įlysti pšekams į skylę. Visokios miliūėtės dirba savo juodą darbą.
Geriau jau pasikviestu visus adamsius, kurie žadėjo į Lietuivos abėcėlę įsileisti pšekiškus krendelius ir paklaustu, kas juos įgaliojo švaistyti pažadais, kurių negali įvykdyti.

toks straipsnis turi buti spausdinamas VISU didziuju dienrasciu PIRMUOSE puslapiuose.pagarba mokslininkui

akademikas kaip visada teisus. Pagarba akademikui

Ačiū už gerą, teisingą ir konkretų straipsnį.
Jaunystėje teko gyventi kartu su mergina nuo Švenčionėlių. Tarpukaryje lenkų okupacijos laikais jos tėvukas nuvažiuoja gauti pasą. Valdininkas klausia :
-Kokia pavardė,
-Jankuvėnas,- atsako valstietis.
-Na, tai būsi Jankovlianec.