Žemės aferą sugalvojo Landsbergis.

Visos šitos gėdingos istorijos pamatas - giliai įsišaknijusi nepagarba nuosavybei. Ne visai teisus straipsnio autorius teigdamas, kad jau nebeliko žemės grąžinimui. Jos liko ir kaime, ir didžiuosiuose miestuose pakankamai. Tačiau yra sudarytos labai gudriai užmaskuotos dirbtinės kliūtys tos žemės privatizavimui. Prisidengiama tariamais visuomenės „poreikiais“, „viešuoju interesu“ ir „viešųjų erdvių“ išsaugojimu. Išvešėjusiai biurokratijai ir korupcijai gerai pasitarnauja ir niekaip nepabaigiamų detaliųjų planų istorijos. Nepabaigiami, nes ištisoms kyšininkų kartoms visai nenaudinga juos pabaigti.
Kol visuomenėje bus neišmintingai garbinami „viešųjų interesų“ ir „viešųjų erdvių“ mitai, tol ištisos valdininkų kastos ir gyvens iš apsukrių manipuliacijų viešąja „nuomone“. O savo nuosavybę žmonės matys kaip ausis be veidrodžio.
Nuosavybė turi būti grąžinama be jokių išlygų. Arba visiems arba niekam. Jei negalima to padaryti dėl grynai techninių priežasčių - neišliko, užstatyta ar perdalinta bei nepataisomai rekonstruota, - tada kompensuoti analogiška nuosavybe, savininko nurodytoje vietoje, o ne valdininkų.
Neįmanoma tai padaryti? Gerai, tada turėjo būti pasirinktas kitas būdas - kiekvienas pilietis turėjo gauti vienodos vertės čekių nekilnojamam turtui įsigyti. Nuosavybės kiekis, įsigyjamas už tuos čekius, būtų skirtingas priklausomai nuo vietos, nes žemė miesto centre statistiškai brangesnė nei kaime. Kaip jie vėliau pasielgtų su ta įsigyta nuosavybe - jų pačių reikalas.
Kaip buvo padaryta Lietuvoje? Diametrialiai priešingai - išdalinti beverčiai čekiai, žemės prekyba ir jos paskirties keitimas uždraustas. Štai ir rezultatai! Tuos čekius paprasčiausiai išmetėm.

jei pamatytume sarasa tu, kurie pasipelne, viska suprastume. Deja to niekas nepadarys. Nebent Paksas.

Visiškai pritariu autoriui, net per švelniai kai kas sakoma. Neabejoju, kad ši žemės reformą bus įvardijama ir jau yra įvardijama kaip didžiausia afera Lietuvos istorijoje. Apskritai, tai mane ima pyktis, ir neapykanta valstybei įsigilinus į šią problemą. Manau tuos pačius jausmus patiria iki šiol SAVO, ne kie nors kito, o būtent SAVO žemės neatgaunantys žmonės.
Galima daug prirašyti, bet tiesiog netilps kiek nesąmonių, arba stačia galva sakant vagysčių buvo prikrėsta: nuo 3-hektarininkų sukūrimo, jau pati ta idėja kad jei kaime gyveni tai privalai turėti žemės buvo komunistinė, o leidimas kilnoti žemę, kieno tai nuopelnas? Ogi mūsų "didžiųjų patriotų, vieninteliųjų ir teisingųjų, lietuvybės sergėtojų ir t.t." konservatorių partijos.
Žemės reforma, manau reiktų rašyti kabutėse tik dar labiau pagilino korupciją. Asmeniškai žinau žmogų kuris žemę tiksliau mišką persikėlė iš bala žino, ir pats prisipažino kad mokėjo kyšį. Žemės persikėlimas prie Vilniaus tik pagilino tautinę nesantaiką. Nepamirškime, kad lenkas taip pat yra žmogus, jam tėvų turtas yra lygiai toks pat brangus kaip ir lietuviui. Na ir ką mato Vilnijos lenkas, ogi jis savo žemės neatgavo, o jo tėvų buvusioje žemėje naujalietuvis statosi kotedžus... Beje kažkaip yra apeitas Klaipėdos krašto gyventojų žemės gražinimo klausimas, o kur dar dvarai? Praktika gražinti tik piliečiams buvo tikra vagystė, nes ne savo laisva valia žmonės traukėsi į vakarus.
Žvelgiant dar giliau, galima tiesiog teigti kad tai buvo eilinis banalus turto perskirstymas, prisidengiant įstatymais, kurie prieštaravo blaiviam protui, teisingumo šitoje "reformoje" buvo maža.

idiotiškiausias įstatymas - Landsbergio "trihektarių" įstatymas. Čia jau sveiko proto nei su žiburiu nerasi, tiknoras papirkt būsimus rinkėjus (beje, tai nepavyko).