Apie Volodymyro Zelenskio politinę ateitį, vidinių krizių įtaką Ukrainai ir realią geopolitinę kasdienybę diskutuoja Europietiškos dešinės instituto vadovas Teodoras Žukas ir buvęs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.
Zelenskio politinė krizė
Ar jūs pasakytumėte, kad ši politinė krizė yra viena iš rimčiausių būtent pačiam Volodymyrui Zelenskiui?
T. Žukas: Taip, tai yra viena iš rimtesnių krizių pačiam Volodymyrui Zelenskiui, bet reikėtų atkreipti dėmesį į visą neseną Ukrainos praėjusių kelių 10-mečių istoriją. Tokios politinės krizės Ukrainoje nuvilnydavo dažnai ir jų tikrai buvo pakankamai daug.
Savaime tai nėra kažkas netikėto Ukrainos politikoje, kad žmonės išeina į gatves ir kyla labai ryškus nepasitenkinimas prezidento administracija ar konkrečiais sprendimais. Šia prasme ši krizė iš tikrųjų yra ypatinga, nes tai yra viena iš rimtesnių krizių pačio karo metu, nuo pat jo pradžios.
Lygiai prieš metus turėjome skandalą dėl Antikorupcinio biuro įgaliojimų sumažinimo, kuriuos V. Zelenskis patvirtino, ir tuomet žmonės taip pat ėjo į gatves, o reakcija buvo pakankamai arši, tačiau reikėtų į viską pažvelgti ir iš toliau, kalbant apie pačios demokratinės Ukrainos valstybės buvimą kare ir vykstančius politinius procesus.
Per paskutinių kelių 10-mečių istoriją mes to pernelyg nematydavome, kad valstybės dalis būtų okupuota, tačiau joje vis tiek vyktų tam tikri politiniai procesai. Šia prasme Ukrainoje tų dramų iš tikrųjų yra nemažai, bet teigti, kad tai yra labai didelis išskirtinumas pačios Ukrainos nesenos istorijos kontekste, negalima.
Visgi karo istorijos prasme, tai tikrai yra išskirtinis įvykis. Tai yra šalia korupcinių skandalų, bei buvusių pareigūnų atleidimų prieš kurį laiką. Tai yra jau 3-ias rimtesnis taškas V. Zelenskiui, su kuriuo reikia tvarkytis.
Ar Zelenskis pasitrauks?
Ar tai galėtų būti signalas Volodymyrui Zelenskiui, kad jo laikas politiniame poste jau baigiasi?
T. Žukas: Su hipotetiniais klausimais yra sudėtinga. Labai sunku įsivaizduoti dabar vykstančius rinkimus, nes tai paprasčiausiai prieštarauja dabartiniams įstatymams ir karo padėčiai, kuri juos draudžia dėl savaime suprantamų priežasčių.
Vakaruose yra nemažai balsų, sakančių, kad Ukrainoje jau reikėtų rinkimų, tačiau kaip juos užtikrinti, kai valstybės siena nėra kontroliuojama, o viešoji erdvė ir politinis dalyvavimas bei konkuravimas negali būti 100 proc. užtikrinami?
Be abejo, atsiranda įvairių detalių, apie kurias labai įdomu kalbėti, pavyzdžiui, ar Kyrylas Budanovas, ar Valerijus Zalužnas galėtų mesti pirštinę Volodymyrui Zelenskiui. Galbūt atsirastų ir kitų vardų, kurie kol kas nešmėžuoja, tačiau bet kokia artimiausios ateities projekcija yra sunkiai įsivaizduojama.
Mano nuomone ir spėjimu, pirmiausia turi būti pasiektas kažkoks susitarimas su Rusija, jeigu jis apskritai įmanomas, ir tik tuomet galėsime kalbėti apie rinkiminius procesus Ukrainoje.
Kas mestų iššūkį Zelenskiui?
Gerbiamas Audroniau, kaip jūs manote, ar ši Volodymyro Zelenskio politinė krizė yra viena esminių per visą nepriklausomos Ukrainos istoriją?
A. Ažubalis: Man sunku pasakyti, nes krizių buvo daug – ir didesnių, ir mažesnių. Ankstesnės krizės vykdavo taikos sąlygomis, o dabar vyksta karas. Aš tai vadinčiau karine demokratija, o ne taikos demokratija, kurioje gyvename mes. Dėl to mums labai sunku viską objektyviai įsivaizduoti ir, sakyčiau, pavojinga daryti labai rimtus apibendrinimus, kuriais būtų grindžiami mūsų politiniai žingsniai Ukrainos atžvilgiu.
Būtina įvertinti tai, kad Ukraina gyvena karinės demokratijos sąlygomis, o tai reiškia, kad ji nuolat priversta adaptuotis pagal padėtį fronte, situaciją sandėliuose, logistiką ir, žinoma, sąjungininkų paramą. Pažiūrėkite, kiek ji turi vektorių, į kuriuos privalo kreipti dėmesį, todėl aš tikrai nesureikšminčiau Mychailo Fedorovo atleidimo.
Jeigu pasižiūrėsime, ką kalba kai kurie Ukrainos kariniai analitikai, jie teigia, kad viskas yra tvarkoje ir pateikia pavyzdžių, kodėl taip yra, o tai, kad visuomenė ir ypač jaunimas išeina į gatves, yra būdinga visuomenei, gyvenančiai nuolatinės įtampos sąlygomis. Tai yra galimybė nuleisti garą, ir mes Lietuvoje neseniai matėme panašių atvejų.
Šie protestai yra labiau apie tam tikrą jaunimo energijos ir nepasitenkinimo išliejimą, negu reali visos visuomenės nuomonė?
A. Ažubalis: Sukuriamas politinis pasakojimas, kad esą tik M. Fedorovas padarė tai, kas lėmė dabartinį balansą su Rusija fronte. Tas balansas dar tik pasiekiamas, jokio persilaužimo kol kas nėra.
Kai teigiama, kad tai yra vieno žmogaus nuopelnas – o taip teigia ir pats buvęs ministras – man tai visada kelia skepsį. 1 asmuo negali pasiekti to, ką pasiekia visas konsoliduotas aparatas, frontas ir karinė vadovybė, jau nekalbant apie tai, kada buvo įsteigti atskiri dronų kariniai pajėgumai, ta vadinamoji atskira kariuomenės rūšis. Rimtai pažiūrėjus, tai buvo įsteigta dar tada, kai Fiodorovas net nebuvo ministru.
Galime surasti daug įvairių detalių ir apie tai diskutuoti iki užkimimo, tačiau dar kartą pabrėžiu – labai sunku spręsti apie valstybę bei jos demokratinius ir nedemokratinius procesus, kai ji yra karo būsenoje, ir tai tęsiasi jau 5 metus. Aš sakyčiau, kad mes turime stebėti situaciją pagal galimybes labai santūriai ir kukliai. Jeigu mūsų paprašys – patarti, tačiau patiems nedaryti visa apimančių teiginių.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
