Apie geopolitines pasekmes, Maskvos reakciją ir būsimus saugumo iššūkius Lietuvai diskutuoja buvęs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis ir Tarptautinio gynybos ir saugumo centro tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius.
Ažubalis: Rusijos visuomenės kantrybės riba – itin aukšta
Dabar Rusijoje matome didžiules eiles prie degalinių ir kylančias problemas. Ką tai reiškia gyventojams? Ar gali kilti dar didesnių problemų?
A. Ažubalis: Pasakysiu taip: Rusijos visuomenė turi labai aukštą kentėjimo kartelę. Iš senų laikų pamenu, kai mano vyresnė sesuo eidama į mokyklą gaudavo talonus baltai bandelei – tai buvo Nikitos Chruščiovo valdymo metais – tuo metu buvo labai prastai su maistu.
Nors Lietuvoje tuomet gyvenome kiek geriau, sunku įsivaizduoti, ką tada išgyveno Rusija. Žmonės kentėjo, tokie jie jau yra. Per visą savo ilgą istoriją Rusijos žmonės visada buvo antrajame ar trečiajame plane – jie niekuomet neveikė kaip reali visuomeninė jėga ar sprendimų priėmėjai.
Kartkartėmis kildavo beprasmiai ir žiaurūs maištai, pavyzdžiui, Jemeljano Pugačiovo sukilimas, tačiau iš esmės jie visada buvo vergai, todėl labai abejoju, ar jie sukils. Jie gali burnoti eteryje, išreikšti nepasitenkinimą, tačiau labai abejoju, ar dabartinė situacija privers juos išeiti į gatves.
Naftos sektorius – Rusijos ramstis
Gerbiamas Tomai, ką rodo situacija su degalais, sutrūkinėjusiomis tiekimo grandinėmis ir pastarųjų dienų įvykiais?
T. Jermalavičius: Manau, kad ukrainiečiai pakankamai gerai identifikavo tai, ką prūsų karo teoretikas Carlas von Clausewitzas pavadino gravitaciniu svorio centru. Rusijos atveju tai yra naftos perdirbimo ir energetikos sektorius, ant kurio laikosi labai daug dalykų: biudžeto pajamos, karinių operacijų logistika, visuomenės bei ekonomikos atsparumas.
Smūgiai šiam sektoriui turi stiprų politinį ir strateginį poveikį, atsiliepiantį net ir aviacijai. Rusai yra įpratę atostogauti Turkijoje ar Tailande, o ir pačios šalies viduje aviacijos susisiekimas yra itin svarbus.
Kai Maskvos ar Sankt Peterburgo oro uostai dėl dronų atakų priversti nuolat užsidaryti, tai sukelia ir tam tikrą psichologinį efektą. Sutinku, kad rusai tik paburbės ir įsitemps dar labiau, bet iki Šiaurės Korėjos lygio, kur užveržiamos visos vidinės ir išorinės veržlės, jiems dar yra kur ristis.
Vis dėlto sekinimo logika veikia ir čia, todėl reikia didinti atakų mastą bei tempą ir išlaikyti tai ilgą laiką. Kol kas šie smūgiai paveikė tik apie 30–40 proc. Rusijos naftos eksporto ir perdirbimo pajėgumų.
Tik dalis regionų pajuto degalų trūkumą, tad veikti dar tikrai yra ką. Taip pat būtina išlaikyti sinchroniškumą su Vakarų sankcijomis, nes rusai bandys atsistatyti prarastus pajėgumus, o tam reikia technologijų, komponentų ir įrangos, kurių prieinamumą sankcijos smarkiai apriboja.
Turime nepamiršti, kad tai maratonas ir kariauja 2 pusės. Rusija vis dar turi daug balistinių raketų, didina atakų mastą mūšio lauke, o ukrainiečiai dar nerado atsako taip vadinamoms sklendžiančioms bomboms, kurių Rusija per mėnesį numeta jau tūkstančius. Rusai naudoja savo destruktyvią galią, todėl tam reikalingi priešnuodžiai. Nebandyčiau šios situacijos vertinti kaip absoliutaus persilaužimo taško – tai naujas karo etapas, kuriame sekinimo logika vis dar veikia, o kaip tai atsilieps pačios Rusijos viduje, pasakyti sunku – gali nutikti netikėtų epizodų, kurie smarkiai sukrės režimą.
Prisiminkime Jevgenijaus Prigožino maištą, kai režimas kurį laiką nerado atsako ir buvo bejėgis. Viskas priklauso nuo to, kaip Ukrainos karinė sėkmė paveiks galios balansą tarp Kremliaus frakcijų. Paprastai Putinas šį balansą gana sumaniai palaikydavo, tačiau, jeigu jis ims atrodyti kaip nevykėlis, kuris atneša tik nuostolius ir nesugeba laimėti karo, frakcijos gali pradėti peštis tarpusavyje.
Tokie pokyčiai gali įvykti labai staiga. Kaip rašė vienas literatūros klasikas apie bankrotą: iš pradžių tai vyksta lėtai, o paskui – labai greitai. Lygiai taip pat gali nutikti ir su Rusijos režimu.
Baltijos šalys ir Maskvos keršto scenarijus: kiek tai realu?
Gerbiamas Audroniau, ar gali susiklostyti situacija, kad Putinas ir jo bendražygiai, nebeturėdami kitos išeities, nuspręs atkeršyti ir nukreips žvilgsnį į Baltijos šalis? Jau girdime įspėjimus, kad turime ruoštis didesnėms provokacijoms. Ar galime būti pasirengę viskam?
A. Ažubalis: Pasirengusiam reikia būti visada, tačiau nuolatinius gąsdinimus, ypač sklindančius iš Vakarų, aš vertinu kaip informacinio karo priemonę. Nuolatinis kalbėjimas, kad karas bus po 2-4 metų, neigiamai veikia mūsų visuomenę.
Įsijungi vieną kanalą – ten jau rodo supakuotą išgyvenimo kuprinę, įsijungi kitą – moko, kaip tą kuprinę pakuoti, trečiame ją jau perka. Nesu prieš pasiruošimą, jis yra būtinas, tačiau kartais atrodo, kad kai kas iš to tiesiog pelnosi, įskaitant ir žurnalistus. Nuolat eskaluojamas „valandos X“ artėjimas sukuria neadekvačią panikos nuotaiką visuomenėje.
Tačiau matome, kad dronai jau įskrenda į NATO šalių teritorijas – į Lenkiją, kitas Baltijos šalis.
A. Ažubalis: Taip, atskrido vienas ar kitas dronas, ir mes visą dieną nuo ryto iki vakaro tik apie tai ir diskutuojame, kaip jis nukrito Utenos rajone. Daugiau jokių žinių nebuvo, o kalbama taip, tarytum būtų sprogęs kažkoks itin galingas ginklas – visur reikalingas saikas.
Man labai trūksta strateginės komunikacijos iš Lietuvos kariuomenės ir Vyriausybės, kurioje viskas būtų aiškiai ir konstruktyviai išdėliota. Net ir prasidėję vieši ginčai dėl to, kas geriau – tankai ar dronai, visuomenei neduoda jokios naudos.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
