„Visi beveik šimtukininkai“ – ekspertai ragina kuo greičiau keisti griūvančią švietimo sistemą

Apie esamą chaosą Švietimo sistemoje „Žinių radijas“ laidoje diskutuoja Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė Vaida Aleknavičienė ir Lietuvos moksleivių sąjungos valdybos narė Tėja Lukošiūtė.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Kilus skandalui dėl egzaminų, švietimo ministrė ginasi: „Sprendimas nėra mano“

Su konservatoriais susitikusi švietimo ministrė dėl egzaminų aiškinsis ir liberalams

Pasitikrinkite: paskelbti paskutinių valstybinių brandos egzaminų rezultatai

Pradėkime nuo sprendimo prie visų, išskyrus lietuvių kalbos, brandos egzaminų pridėti 10 balų. Daugiausia diskusijų kilo dėl matematikos: ministerija teigė, kad be šio sprendimo egzamino nebūtų išlaikę apie 30 proc. abiturientų, o dabar neišlaikė 15 proc., pasipylė ir šimtukų lietus. Vieniems – džiaugsmas, kitiems – nusivylimas, nes gavusieji 100 balų papildomų taškų nebesulaukė. Ar jus įtikino toks paaiškinimas ir ar palaikote šį sprendimą?

S. Jurkevičius: Pirmiausia savaime suprantama, kad yra iškraipomi rezultatai, mes dabar nebežinome, kas iš tiesų kiek gavo. Antras dalykas, pridėti visiems egzaminams po dešimt taškų tikrai nebuvo būtinybės, tai tiesiog iracionalus sprendimas, kurį logiškai paaiškinti turbūt neįmanoma.

Jeigu buvo kažkokia grėsmė įsivaizduojama su matematikos egzaminu, tai galima buvo atskirai spręsti matematikos egzamino klausimą, bet ir čia reikėjo turbūt labai gerai pamąstyti, ar reikalingi kažkokie tai judesiai.

Praktiškai visa ši procedūra sukėlė apskritai tam tikrą chaosą ne tik, sakykime, rezultatų kontekste, mokytojų supratime, ugdymo procese, bet ir bangomis nuvilnys tarptautiniu mastu, nes praktiškai, ypatingai prestižiniai universitetai, jie akivaizdžiai pamatys, kad mūsų mokinių įvertinimai yra neadekvatūs ir, savaime suprantama, irgi mąstys apie būtent tokio sprendimo pasekmes, taigi, beprasmiškai sukelta įtampa.

Iš kitos pusės, tai nesėkmingų tų reformų rezultatas, kuris buvo pradėtas keičiant. Dabar man labai smagu girdėti, kad kalbama apie programas – iki to laiko tos programos buvo deklaruojamos kaip labai šaunios, o pasirodo, kad tos programos yra labai problemiškos. Aukščiausiu lygiu ministras ar ministrė aiškino, kad galima mokytis be vadovėlių.

Dabar pasirodo, kad ne, negalima mokytis be vadovėlių. Tai, kaip sakoma, skleidžiasi visa puokštė tų problemų, kurios iki tam tikro laiko buvo apskritai nutylimos, kaip programų keitimas, vadovėlių mokymas, galų gale pačių egzaminų parengimo kokybė.

Dar vienas momentas, reikėtų pasakyti, kad tie egzaminai buvo šiek tiek dirbtinai palengvinti, pavyzdžiui, geografijos ar istorijos, ir dar kai prideda kažkokius taškus prie tų egzaminų, kur tikrai prasmės nebuvo, aš dar kartą pabrėžiu, tai labai keistai, ties iracionalumo riba, visa tai atrodo.

Ar pas jus mokykloje irgi pasipylė šimtukų lietus?

S. Jurkevičius: Mūsų mokykloje praktiškai beveik vien tik šimtukai. Pavyzdžiui, matematikos iš 113 laikiusių mokinių yra 93 šimtukai, o bendrai 113 mokinių surinko virš 300 šimtukų. Savaime suprantama, ypatingai gerai besimokančių mokyklų kontekste, tie visi vaikai buvo vienašališkai suniveliuoti, nes savaime suprantama, kad 10 taškų yra didelis poslinkis.

Turbūt reikėtų žinoti istoriją, kad vertinimo komitetuose, kai buvo svarstoma matematikos egzamino išlaikymo riba, buvo svarstoma dėl vieno taško, ir aš žinau, kokios ten batalijos vykdavo, ar nuleisti vienu tašku išlaikymo ribą, ar pakelti vienu tašku.

Ir čia būdavo ieškoma pakankamai racionalaus, pagrįsto sprendimo, kuris atsižvelgiant į situaciją, nes ten vienas taškas galėdavo lemti šimtus abiturientų, bet dabar, kai švaistomasi tiesiogine to žodžio prasme, švaistomasi nepagrįstai dešimtimis taškų, turint omeny, kad matematika jau antrą kartą pridedami balai.

Puikiai žinome, kad jau buvo bandyta ministeriją paduoti į teismą jau pirmo, to vadinamo dar tarpinio egzamino metu, už tokius sprendimus. Tai dabartinė situacija jau atrodo, iš tiesų, sunkiai suprantama.

Ar, Jūsų manymu, nieko nedaryti būtų buvusi tinkama išeitis?

S. Jurkevičius: Pastarųjų metų visa patirtis švietime rodo, kad jeigu nieko nedarytų, turbūt būtų sėkmingiau. Jeigu būtų nekeitę programų, nebūtų makalavę viso šio ugdymo proceso ir, praktiškai, išsaugoję tą vienos dalies egzaminą, būtų, savaime suprantama, viskas buvę geriau.

Tos pretenzijos į kažką keisti, kažką daryti, kai mes to nebesugebame padaryti – štai kur yra didžiausia problema ir tą turbūt reikėtų suprasti. Veda būtent į tokius dalykus ir mes kiekvienais metais atsiduriame labai keistose aplinkybėse – šiais metais atsidūrėme būtent tokioje.

Kitais metais mes atsidursime dar kitoje aplinkybėje, ir, tarp kitko, pati švietimo raidos logika rodo, kad, kaip sakoma, namas griūna pačiose netikėčiausiose vietose. Niekas galbūt negalėjo prognozuoti. Buvo galima uždengti nesėkmingas programas, toliau, kaip sakoma, plauti smegenis, kad galima dirbti be vadovėlių, aiškinti, kad programos buvo pakeistos tikslingai. Buvo galima tai daryti, bet vat kažkaip tai pramušė tie dešimt taškų, ar ne?

Ir dabar mes turbūt turėtume grįžti: kas buvo padaryta su programomis? Kaip galima vaikus išleisti be mokymo priemonių? Kaip galima apskritai sukurti visą tokią sistemą, kuri laikosi leisgyvė? Reikia dar pabrėžti, kad egzaminus dirbtinai buvo stengiamasi palengvinti, tam tikro egzaminų skaidrumo negalima užtikrinti.

Vienu žodžiu, aplinka buvo sudaryta pakankamai lengvai praeinama, o kalbant apie tą matematikos egzaminą, tai leista buvo ir vėl perlaikyti, ir vėl laikyti. Sukurta ta sistema išdalino mokyklas iki tam tikros išsekimo formos. Praktiškai birželio mėnesį ugdymo procesas nebuvo vykdomas beveik realiai, vyko egzaminai kasdien.

Jūs įsivaizduokite mokykloje kasdieną egzaminai – koks tai krūvis? Iš ryto egzaminas, po egzamino tu ruošiesi kitam egzaminui ir tų kompiuterių tampymas kažkoks keistas, ta kompiuterinė įveiklinta egzamino forma dar juokingesnė atrodo – tokio fizinio lygio parengtas egzaminas, kada ten spaudo mygtukus ir įsivaizduoja, kad kažkas ten vyksta.

Vienu žodžiu, visa ta sistema atvedė būtent labai netikėtu kampu, ir čia tas ne tik 10 balų yra kontekstas, viskas slypi giliau – tas pamatas yra padarytas ir jis nieko nekeičia, juk praktiškai programos tai yra sugadintos.

Čia klausimas, kokio dalyko programa yra sumaitota labiau, o ne kad būtų kažkas ypatingai gerai padaryta, nieko to nėra padaryta, tokia realybė. Kalbant apie egzaminų kokybę, tai čia būtų dar atskiras kontekstas, suvokiant, kad mes kai turėjom vieną egzaminą, šiaip taip mes jį dar sugebėdavome išvesti iki tam tikros kokybės, o kad atsirado tarpinis, o paskui vadinamas pirmoji dalis brandos egzamino, mes tiesiog nesuvaldom kokybinių dalykų ir pasipila klaidos tokios absurdiškos, kad rodo rengėjų ryškią nekompetenciją visame tame kontekste.

Būtent balų skaičius yra tik ledkalnio viršūnė ir buvo galima kažkaip tai ramiai, diplomatiškai bandyti išbristi iš šios situacijos, bet iš esmės aš kažkuria prasme net džiaugiuosi, kad tai įvyko, nes tai leidžia kalbėti daugiau apie rimtesnes problemas, kurios yra šiuo metu visoje švietimo sistemoje.

Kaip tada tai išspręsti – tiesiog viską iš naujo vėl perrašinėti?

S. Jurkevičius: Praktiškai, aš kaip ir minėjau, čia yra tarsi painiojamas Gordijaus mazgas ir čia reikia Aleksandro Makedoniečio Lietuvai, kuris galėtų perkirsti tą mazgą, nes aš manau, kad mazgas bus painiojamas toliau.

Visos laidos klausykite čia: