O štai pomirtinio pasaulio tyrinėtojai pataria mintimis nesikalbėti su mirusiais nė prie kapų, kodėl?
Vilnietis Stepanas savo senučiu žiguliuku atvažiavo į Saltoniškių kapines. Ant artimųjų kapų vyras žvakutes dega šiandien, mat rytoj iki kapinių bus sunku ir prasibrauti. Tiesa, apie lapkričio antrąją, Vėlinių dieną, Stepanas nė neužsimena. Ir sako, kad abi datos – tiek pirmoji, tik antroji – reiškia tą patį. Tad skirtumo, kada važiuoti, nėra.
Kada degti žvakutes ir kuo skiriasi Visų šventųjų diena nuo Vėlinių – klausimas tapo galvosūkiu ir močiutei, ir anūkei.
Tai, kad žmonėms nėra jokio skirtumo, Visų šventųjų diena ar Vėlinės, pastebi ir kunigai bei etnologai. Pastarieji paaiškina skirtumą tarp šių dviejų švenčių. Ir priduria, esą senovėje žmonės lapkričio pirmąją keliaudavo tik į bažnyčią, mirusius lankydavo kitą dieną. Visų šventųjų diena minima nuo septintojo amžiaus. Ir įvedė šią šventę popiežius Bonifacas ketvirtasis.
O štai vienuoliai benediktinai devyni šimtai devyniasdešimt aštuntaisiais metais Kluni vienuolyne nutarė, kad reikia atskiros dienos ir mirusiems pagerbti.
„Paskui ta tradicija paplito daug kur, ir ypač gražiai ji prigijo Lietuvoje. Nes lietuviai nuo senų senovės kaip žemdirbių tauta turėjo nekrokultą. Jie manydavo, kad mirusiųjų vėlės tarsi padeda mums mūsų darbuose. O ypač išauginti derlių. Ir rudenį, kai mes derlių suvežam iš laukų, tai ir vėlės kartu sugrįžta. Reikės pagerbti, pamaitinti“, – sakė etnologas Libertas Klimka.
„Mūsų protėviai turėjo dvejas Vėlines – pavasarines ir rudenines Vėlines. Būdavo pavasariniai dziedai dar vadino, ypač dzūkai, kai kepdavo duonelę, kepdavo kepaliukus ir būtinai dalindavo ir vaišindavo elgetas“, – tikino etnologė Nijolė Balčiūnienė.
Pasirodo, ir žvakutes ant artimųjų kapų per Vėlines degame ne šiaip sau. Šis paprotys atėjęs iš Dzūkijos. Juo taip pat rodome pagarbą išėjusiems.
O vėliau kunigas leidęs žmonėms pasiimti žvakeles ir pastatyti ant savo artimųjų kapų. Ir ne tik svarbu uždegti žvakutę. Per Vėlines artimieji senovėje dalydavosi prisiminimais apie išėjusius. Ir tai darydavę prie šventinės vakarienės stalo.
Tiesa, besidomintys pomirtiniu gyvenimu ragina paleisti išėjusius ir daugiau kalbėti apie juos, o ne mintyse su jais. Vilnietė Elona Petkelienė į parapsichologiją pasinėrė po savo netekties. Moteris anksti prarado vyrą, ir sako niekaip negalėjusi jo paleisti.
„Aš negalėjau labai ilgai paleisti, ir tokiu būdu tarsi susiliejo šiapus ir anapus, ir tai ne tik jausdavau ar matuodavau, bet tai būdavo susiję su tuo, kad aš labai troškau, kad jis būtų šalia. Kviesdavau pasidėjus nuotrauką, užsidegus žvakę. Kategoriškai to negalima daryti, negalima kankinti šitaip išėjusių“, – teigė parapsichologė Elona Petkelienė.
Moteris paaiškina: negalima to daryti ne tik dėl to, kad neleidžiame ramiai mirusiems ilsėtis, bet ir dėl to, kad gyvuosius, kurie jiems drumsčia ramybę, neva ima persekioti nesėkmės.
Ir jau juo labiau Elona nepataria nei per Vėlines, nei bet kada dar kviesti vėlių mėginant pažaisti. Esą tai gresia depresija ar dar baisesnėmis psichikos ligomis. Tikėti pomirtinio gyvenimo tyrinėtojais ar ne, kiekvieno asmeninis reikalas. Tačiau jokių mokslinių įrodymų, kad mirusieji mus mato, nėra.
Plačiau apie tai TV3 reportaže
