„Niekada nesigailėjau pasirinkęs kunigystę", – sako Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vikaras Povilas Bartkevičius. Praėjusį pirmadienį dvasininką parapijiečiai sveikino penkiasdešimtojo gimtadienio proga.
Poilsis – kelionėse
„Lėktuve greitai bėga laikas", – tarsteli kunigas Povilas, rodydamas kelionių nuotraukas. Ir čia pat priduria, jog sėdėti prie lėktuvo lango ir iš aukštai žvelgti į žemę yra jo svajonė. Praėjusį pirmadienį dvasininkas grįžo iš Italijos, kur sutiko ir savo gimtadienį. Kol Lietuvoje spigino šalčiai, Romoje buvo galima ramiai vaikštinėti gatvėmis, gėrėtis bažnyčių ir pilių grožiu.
P. Bartkevičius mėgsta keliauti po pasaulį. Jis yra lankęsis Anglijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Kroatijoje, Amerikoje. Italijoje pabuvojo jau trečiąjį kartą.
Dvasininkas neabejoja, jog daug gražių, dar nepamatytų vietų yra ir jo tėvynėje. Po Lietuvą pakeliauti dvasininkas ketina vėliau, kai metams bėgant nebebus jėgų išvykti svetur. Bene dažniausiai kunigas Povilas galvoja apie gimtąjį Žiogų kaimą (Anykščių r. Skiemonių parapija). Ant sienos garbingoje vietoje pakabintoje nuotraukoje – gimtoji troba. Šalia – tėvelių Anelės ir Petro Bartkevičių atvaizdai. Dvasininkas liūdnai tarsteli, jog nebėra ne tik jo tėvų, bet ir abiejų brolių, visi jie ilsisi Skiemonių kapinėse.
Dėl tikėjimo teko ne kartą aiškintis
„Mamytė buvo labai tikinti", – sako kunigas Povilas. Tėvams jis sako ačiū už vaikystėje atvertas bažnyčios duris, išmokytas pirmąsias maldas. Už parodytą kelią į kunigystę vikaras Povilas dėkingas ir amžiną atilsį Skiemonių Švč. M. Marijos bažnyčios klebonui Petrui Adomoniui.
P. Bartkevičius pasakoja labai anksti apsisprendęs rinktis tarnystę Dievui. Iš pradžių patarnavęs šv. Mišioms Skiemonyse. Vietos dvasininkas raginęs tai daryti labai rimtai, apsispręsti, ar tikrai to norintis.
Moksleivis nedvejojo, todėl sulaukė vis didesnių mokyklos ir rajono valdžios nemalonių.
Pasak kunigo Povilo, iš pradžių jis buvo gąsdinamas, jog būsiąs išvežtas į vaikų namus. Į mokyklą dažnai buvo kviečiami tėvai. Aiškintis teko ir klebonui P. Adomoniui.
Besimokydamas paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje P. Bartkevičius gavo kvietimą atvykti į rajono karinį komisariatą. Iš pradžių uždaras pokalbis buvęs malonus, jis sukęsis apie vaikino sveikatą, tėvus, mokslus, kariuomenę. Vėliau vaikinukas sulaukęs pasiūlymo jam padėti... Pagalbos atsisakęs, supratęs, jog yra verbuojamas saugumo darbuotojų. Pašnekovo malonumas dingęs. Pasak P. Bartkevičiaus, išgirdęs nieko gero nežadančius žodžius: „Paskirsime į tokį dalinį, kad tave tarybiškai išauklėtų."
Greitai po abitūros egzaminų Povilas įsidarbino zakristijonu. Medikai tarsi rado sveikatos problemų, bet pavasariop jos dingo taip pat, kaip ir buvo nustatytos. P. Bartkevičius buvo paimtas į sovietinę kariuomenę, paskirtas į darbo batalioną Maskvos srities Kaliningrado mieste.
„Tai buvo pragaras tiesiogine šio žodžio prasme. Pažadas išsipildė", – prisiminė kunigas Povilas. Pasak dvasininko, tiek dvasine, tiek fizine prasme kentėjo ne tik jis, bet ir dar keli Dievą tikintys kareiviai – uzbekų šventiko sūnus bei trys baptistų tikėjimo jaunuoliai. Nukentėti ne kartą teko ir nuo batalione tarnavusių lietuvių. Vėliau kai kurie pasisakė, jog kankino karininkų užsakymu. Pustrečių metų, praleistų Kaliningrade, stipriai paveikė būsimo dvasininko sveikatą, bet nesunaikino jo tikėjimo ir pasiryžimo stoti į kunigų seminariją.
Vikaras iki šiol prisimena, kaip jį „mokė„ rūkyti. Po vieną kareivį stojo prie Povilo rankų ir kojų, o penktasis į burną kišo rūkstančią cigaretę. Buvo ir daugiau kankinimo būdų. Miegančiam į kojų tarpupirščius prikišdavo laikraščio skiaučių ir jas uždegdavo. Kartą, privedę prie metalinio vagonėlio, liepė atrakinti jo duris. Vos įkišo raktą, kareivėlį ėmė purtyti elektros srovė. Norėjo trauktis – sulaukė smūgių į nugarą. O kur bandymai pakarti, kai ant kaklo užnerdavo virvę ir liepdavo klauptis. „Melskis, atėjo paskutinioji“, – sakydavo kankintojai. Pasak Povilo, auką paprastai užstodavo vyresni rusai.
Studijų metai – žemiškasis rojus
Kai iš kariuomenės grįžo į Lietuvą, iki pareiškimų padavimo Kauno kunigų seminarijos priėmimo komisijai tebuvo likę pora dienų... Suspėjo. Netrukus sulaukė ir kvietimo į milicijos skyrių, kur vaikino laukė pokalbis su saugumiečiais. Pasak P. Bartkevičiaus, vėl prasidėjo verbavimas ir gąsdinimai: „Neįstosi. O jei ir baigsi, gausi mažą parapiją, pranešime, kad tu verbuotas, prieš tave eis kiti kunigai..." Ko norėjo mainais? Prašė pranešinėti, ką kalba kiti dvasininkai, kurie iš jų yra nepatenkinti valdžia ir t. t. Povilas nesutiko. Tada, pasak jo, paprašė pasirašyti tuščiame lape. Vaikinas atsisakė.
Ir kas galėtų apsakyti tos akimirkos džiaugsmą, kai gavo pranešimą, jog priimtas į Kauno kunigų seminariją.
Studijos tęsėsi penkerius metus. Juos kunigas Povilas vadina žemėje patirtu rojumi. Klierikui būdavo sunku suprasti, kai kiti studentai trokšdavo greičiau grįžti namo, laukdavo atostogų, pasiilgdavo mamų ir tėčių.
Pirmasis paskyrimas atvedė į Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Ten praėjo pusaštuntų metų. Povilas Bartkevičius neslepia, jog pirmieji metai nebuvo lengvi. Jų pačioje pradžioje pasiekė skaudi žinia apie Šventosios upėje nuskendusį brolį Antaną.
Vėliau beveik septynerius metus darbuotasi administratoriumi Uliūnų Kristaus Žengimo į dangų parapijoje (Panevėžio r.), dar metai prabėgo to paties rajono Karsakiškio Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje.
Labiausiai vertina nuoširdumą
„Biržuose užsibuvau... Per ilgai? Ne. Aš patenkintas viskuo„, – kalba vikaras Povilas apie tarnystės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje metus. Jis čia jaučiasi mylimas parapijiečių. Na, o ir šie dvasininku nesiskundžia. Paprastai į jį kreipiasi mažybiniu žodeliu – „Poviliuk“. Ir Poviliukas juos išgirsta. Skuba jis į ligoninę, kur kiekvieną ketvirtadienį pasilenkia prie ligoninėje gulinčiųjų lovų, važiuoja į laidotuves, klauso išpažinčių, dalija Komuniją...
P. Bartkevičius džiaugiasi – tikintieji išsipasakoja, pasitiki. O ir su klebonu dekanu Daliumi Tubiu gerai sutaria – jaučiasi jo suprastas.
Laikas greitai bėga – kitąmet vikaras Povilas švęs savo kunigystės 25 – metį. Vartydamas albumą, jis ilgai žvelgia į save jaunystėje, kai 1988 – aisiais buvo Kauno katedroje įšventintas į kunigus, kai tais pačiais metais šventė primicijas – naujai įšventintas kunigas Povilas gimtojoje Skiemonių Švč. M. Marijos bažnyčioje aukojo pirmąsias šv. Mišias.
Per ketvirtį tarnystės metų neblogai pažintos žmogaus sielos gelmės, girdėta daug žemiškų istorijų, apmąstyta daug likimų.
Labiausiai kunigas P. Bartkevičius sako vertinantis žmonių nuoširdumą, paprastumą, atvirumą, supratimą ir sugebėjimą atleisti. O ko nemėgsta vikaras? Jis neslepia, jog nemalonu, kai laidotuvių metu žmonės būna padauginę alkoholio, kalbasi tarpusavyje, nesiklauso dvasininko.
Save kunigas Poviliukas kartais kritiškai pavadina „tarškalyne". Sako mėgstantis visus pašnekinti, pasiteirauti, kaip sekasi. Tačiau jam nepatinka ginčytis ir... oficialiai fotografuotis. Laisvalaikiu dvasininkas iš lentynos ima istorines knygas, sprendžia kryžiažodžius, kartais klausosi lietuviškos kantri muzikos.
G. Dagytė
