Malūnas galiūnas stovi Vilkaviškio rajone, prie Vištyčio miestelio. Tai vienintelis toks Lietuvoje išlikęs vėjo malūnas. Jam – kone šimtas metų. Senų vėjo malūnų yra nemažai, tačiau šis, stovintis Suvalkijoje, yra moderniausias, kokį tik buvo galima pastatyti prieš šimtą metų. Tuomet tai buvo kone technikos stebuklas.
Pastaraisiais metais Vištyčio gyventojai su siaubu stebėjo, kaip ši, unikali kultūros paveldo vertybė nyksta. Malūną negailestingai niokojo gamtos jėgos. Statinio kepurė jau buvo visiškai supuvusi. Lietus, sniegas veržėsi į vidų. Metai kiti ir šimtametis pastatas būtų nugriuvęs.
„Tokį malūną, vienintelį Lietuvoje, neišsaugoti būtų nusikaltimas. Jeigu tai yra nusikaltimas – nusikaltėlių reikia ieškoti“, – kalbėjo Vištyčio gyventoja Irena Auštrienė.
Malūnas metai iš metų ėjo per privačias rankas. Ir nė vienas savininkas nerestauravo unikalaus statinio. Neseniai malūną už 7 tūkstančius eurų perpirko neįvardintas asmuo, kuris statinį padovanojo Vilkaviškio savivaldybei. Taip pagaliau buvo gautas finansavimas iš Europos Sąjungos šimtamečiui galiūnui restauruoti – maždaug 200 tūkstančių eurų.
Malūne yra išlikę absoliučiai visi autentiški įrenginiai. Valstybė visa tai yra pripažinusi kaip ypatingos svarbos inžinierinį paveldą. Kuo gi ypatingas šis senas vėjo malūnas? Daug metų dėl jo išlikimo kovojantis Vištyčio regioninio parko direktorius sako, kad čia ne tik buvo malami įvairiausi miltai ir grūdai. Malūno kepurė sukdavosi pagal vėjo kryptį.
„Šitas malūnas išskirtinis tuo, kad jis buvo labai modernus. Jis sukinėjosi pagal vėją. Praktiškai tokių dienų, kai vėjo malūnas stovėdavo – nebūdavo“, – komentuoja Vištyčio regioninio parko direktorius Nerijus Paškauskas.
Jau matyta ponia Irena – malūnininko duktė. Moteris sako puikiai atsimenanti, kaip tėvas ją vesdavosi į malūną. Didžiausią įspūdį vaikui paliko liftas. Kuriuo būdavo keliami grūdų maišai į malūno viršų. Irena keldavosi kartu su maišais.
„Aš neskiriu ir dabar miežių nuo kviečių, man vienodai rodė. Man būdavo tai, kad aš galėdavau pasivėžinti. Užspausdavo orą. Tai buvo fantastiška“, – prisimena I. Auštrienė.
Modernų Vištyčio malūną pastatė vietos gyventojas Jonas Kanapkis. Nėra išlikusių duomenų, kiek statyba atsiėjo pinigų. Manoma, kad visos medžiagos atvežtos iš tuometės Vokietijos, meistrai taip pat samdyti iš užsienio. Kad užsidirbtų pinigų savo svajonei – malūnui, Kanapkis esą net kontrabanda užsiėmė.
