Šaltesnę nei pernai šių metų žiemą senos statybos daugiabučių gyventojai moka astronomines kainas už šildymą. Neišgalinčių susimokėti skolininkų skaičius šįmet išaugo dvigubai.
Ir nors pensininkams tai neapsimoka, vienintelė išeitis šioje situacijoje - namų renovavimas. Taip tvirtina buvęs Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas, dabar - Visagino AE projekto ekonomikos direktorius Virgilijus Poderys.
- Šį šildymo sezoną apmokėti sąskaitas vėluoja kas penktas šilumos vartotojas. Tai dvigubai daugiau nei pernai tuo pačiu laiku. Kas, Jūsų manymu, bus toliau?
- Jūsų minėta problema - ne tik kainų reguliavimo rezultatas. Atsakymas, kurį girdime iš daugelio valstybės tarnautojų ir ekspertų, skamba taip: "Krizė. Gyventojai yra nemokūs." Šiaip ar taip, šilumos kaina Lietuvoje yra panaši į kitų panašiomis aplinkybėmis gyvenančių šalių šilumos kainas.
- Tačiau jei lyginsime ne su kitomis valstybėmis, o su praėjusių metų žiemos mėnesiais, matysime, kad 60 kv. m ploto buto šildymas senos statybos name Vilniuje pernai kainavo apie 300 litų per mėnesį, o šiemet - jau apie 450 litų.
- Galbūt išnaudojama daugiau kilovatvalandžių nei pernai. Bet viena kilovatvalandė šių metų gruodį, regis, kainuoja šiek tiek mažiau nei pernai.
- Šešiolika procentų. Tačiau žiema - šaltesnė. Šiaip jau normali tradicinė žiema, kokia senokai buvo. Vadinasi, blokinių namų gyventojai turi numatyti, kad esant normaliai žiemai šildymas jiems per mėnesį kainuos apie pusę tūkstančio litų?
- Šildymas brangsta augant dujų kainoms, o dujų kaina didėja todėl, kad auga ir naftos kaina. Prieš dešimt metų nafta juk buvo daug pigesnė. O dujos Lietuvoje "savarankiškos" kainos neturi - jų kaina susieta su naftos kaina.
- Bet juk praėjusiais metais dujos atpigo. Tai už šildymą mokama pusantro karto brangiau vien todėl, kad žiema yra panaši į žiemą, o ne į vasarą?
- Negaliu dabar išsamiau atsakyti į klausimą dėl sunaudojamų kilovatvalandžių. Taip, jų "prisukama" daugiau dėl temperatūros skirtumų.
- Ar normali yra tokia šildymo kaina, turint omenyje gyventojų pajamas? Juk turi būti atsižvelgiama ir į šilumos vartotojo galimybes. Kitaip tuoj turėsime nebe 20, o 40 proc. skolininkų.
- Jei klausiate, ar normali kaina, reiktų taip pat klausti, ar ji normaliai skaičiuojama bei reguliuojama. Kaina yra tai, dėl ko sulygsta gamintojas ir vartotojas. Kainų komisija ieško balanso. Tačiau ji skaičiuoja kainas pirmiausia remdamasi gamintojo duomenimis ir jo veiklos analize. Ji nenagrinėja, kaip jaučiasi gyventojai.
Kainų komisija yra ekonominis reguliatorius: ji netikrina, ar gyventojai pajėgūs išsimokėti. Tiesa, kai kuriose valstybėse analogiškos kainų komisijos turi prievolę nustatyti vadinamuosius socialinius tarifus. Bet Lietuvoje Kainų komisija yra tik ekonominis reguliuotojas.
- Pažvelkime į problemą ne Kainų komisijos, o valstybės politikos akimis. Ką daryti, kai šitaip kyla kainos ir auga gyventojų skolos? Maža to - skolos auga, o jas išieškoti per antstolius vis sunkiau: nebėra kuo jas dengti.
- Yra keli scenarijai. Šilumos įmonės galės prisiimti tas skolas, o tada pamažu - po metų ar po poros - jas išieškoti arba susigrąžinti per tarifą.
- Vadinasi, tie, kurie gali mokėti, dengs skolas tų, kurie nesusimoka?
- Tuos dalykus reikės nuspręsti. Kaip tai daryti - atskiras klausimas. Šilumos įmonės dažnai būna savivaldybės įmonės. Vadinasi, skolas turės dengti savivaldybės. Iš ko jos jas dengs? Iš gyventojų pinigų. Savivaldybė juk pinigų nespausdina. Galiausiai visada kažkas už kažką sumoka: kaip sakoma, "kaštai socializuojasi" - pasiskirsto visai visuomenei ar regionui.
- Lenkai šilumos taupymo problemą sprendė renovuodami senos statybos namus. Kodėl Lietuva nėjo šiuo keliu, kaip siūlė Raimondas Kuodis?
- Taip, Lenkijoje buvo vykdoma agresyvi namų renovacija. Tačiau mūsų valdžiai, ekonomikai pradėjus smukti į duobę, tiesiog neužteko finansinių "lašinių" tokiai brangiai programai. Nenoriu kritikuoti R.Kuodžio, tačiau problemos kartais lengviau sprendžiamos teoriškai nei gyvenimiškai.
Mes Kainų komisijoje nagrinėjome R.Kuodžio siūlymus - taip, kaip supratome, ką jis siūlo. Skaičiavome ir įvertinome, kad ekonominio pagrindo nėra. Mes neradome tos ekonominės naudos, kurią rado jis. Tuo ir baigėsi mūsų diskusija.
- O lenkai rado ekonominės naudos?
- To nenagrinėjau, Lenkijoje nesilankiau.
- Žodžiu, nesvarbu, ar kyla dujų kaina, ar krinta, už šildymą vis tiek mokame vis brangiau ir brangiau?
- Manau, vienintelė išeitis - namų renovacija. Tačiau 20-40 metų senumo namuose gyvena daug pensininkų. Kaip tuos žmones motyvuoti? Jei būčiau jų šeimų finansų patarėjas, sakyčiau: "Neprisidėkite prie namo renovacijos, nes jums tai neapsimoka." Renovacija atsiperka tik po 20-30 metų. Pensininkams tai būtų klaidingas finansinis sprendimas.
- Lenkai kažkaip motyvavo jį priimti.
- Ten būta tam tikros "prievartos" - direktyvinio reguliavimo "iš viršaus". R.Kuodis juk irgi sako - nepaisyti priešingų nuomonių, daryti, ir tiek.
- Nežinia, kodėl Lietuvoje apskritai niekas nieko nedaro. Nors problema jau žinoma ne pirmus metus.
- Prieš 5-6 metus valstybė dengė pusę renovavimui reikalingų lėšų. Ir vis tiek gyventojų bendrijos labai vangiai ėmėsi renovavimo. Apskritai, kiek pamenu, tik apie 15 proc. daugiabučių namų turi gyventojų bendrijas. O juk tik jos gali prisiimti finansinius įsipareigojimus. Tad pirmiausia reiktų išspręsti bendrijų savivaldos problemą.
- Gal paprasčiau būtų steigti renovavimo fondą?
- Fondai tokius projektus atpigina. Tačiau nepamenu, kad toks modelis būtų buvęs pristatytas ir paaiškintas.
- R.Kuodis buvo paaiškinęs.
- Jis tai padarė grynai akademiškai, o darbo grupėje nedalyvavo. Neužtenka vien idėjiškai pateikti modelio apmatus: reikalingi konkretūs skaičiavimai.
- Dujas galėtų atpiginti suskystintų gamtinių dujų (LNG) terminalo statyba. Kodėl iki šiol nesiimta tų statybų? Kodėl įstrigo pernykštis projektas?
- Gal todėl, kad nebuvo viešo konkurso? O šiuo metu dėl galimų terminalo statytojų nėra apsispręsta. Esame galimybių studijos parengimo stadijoje. Taip, LNG - labai pigios dujos; jų kaina priklauso nuo kasdienės paklausos ir pasiūlos, ji nuolat svyruoja. Dar visai neseniai jos buvo maždaug perpus pigesnės nei dujos, perkamos pagal ilgalaikius kontraktus ir "pririštos" prie naftos kainų. Nes ūmai krito dujų paklausa.
- Tai kodėl mes vis dar esame galimybių studijos stadijoje? Juk ne pernai pasidarė aišku, kad energetikos ištekliai brangsta, o mes absoliučiai priklausomi nuo Rusijos.
- Jei paklaustume žmonių, toje srityje dirbusių prieš kokius 10 metų, jie atsakytų, kad nafta ir dujos buvo labai pigios, ir niekas per daug nesuko sau dėl to galvos.
- O prieš 2-3 metus?
- Apie tai buvo galvojama.
- Lietuva visur lenkia kaimynus kainomis: benzinas - brangiausias, nors turime "Mažeikių naftą"; dujos - gerokai brangesnės nei daugelyje aplinkinių valstybių; elektra - taip pat kone brangiausia Europos Sąjungoje (ES), net kai turėjome Ignalinos atominę elektrinę (IAE) ji nebuvo pigi - baltarusiams ją pardavinėjome pigiau nei vidaus rinkoje. Kodėl?
- Lietuvoje elektra iki praėjusių metų nebuvo brangiausia. Bet uždaryti IAE nebuvo pasiruošta: nepastatėme naujo bloko Elektrėnuose. Tai - apsileidimas. Estijoje elektra pigesnė, nes ten - labai pigūs skalūnai. Savo ruožtu Latvija nesibodėjo pigiai importuoti elektrą iš Rusijos. O mes, žinodami, kad netrukus turėsime uždaryti 80 proc. elektros energijos gaminusį įrenginį, buvome priversti išlaikyti kitą įrenginį - Elektrėnus. Daug lėšų teko skirti viešajam interesui, kurio dalis elektros tarife sudarė daugiau kaip 6 centus (dabar - 4,7 cento).
- Ar čia apskritai esama to viešojo intereso? Kodėl nepirkti ten, kur pigiau?
- Jei būtų tikra rinka, daug jungčių, tada - taip. O dabar jungtis yra tik į vieną pusę. Kainą gali lemti vienas pagrindinis eksportuotojas.
- Bet ar rusų kainai numušti neužtektų ukrainiečių, estų ir latvių siūlomos elektros?
- Taip ir vyksta: ir šitame žaidime dabar nusistovėjo mūsų prognozuota 15,5 cento už kilovatvalandę kaina.
- Ar ankstesnės Lietuvos vyriausybės pakankamai gerai pasirengė energetikos kainų šuoliui?
- Nesinorėtų būti protingam atgaline data. Finansų rinkoje kreivai žiūrima į žmones, kurie demonstruoja savo protą atgaline data ir kalba apie tai, kada reikėjo pirkti ar parduoti akcijas.
Energetikos srityje taip pat nereikėtų būti "išminčiais" atgaline data. Šiaip ar taip, manau, pirma problema yra tai, kad mūsų energetinė bendruomenė buvo suaugusi su Rytų energetine sistema. Kita priežastis - mažos to meto energijos išteklių kainos. Trečia priežastis - daugelis energetikų, matyt, giliai širdyje netikėjo, kad IAE bus uždaryta.
- Bet stojimo į ES sutartyje uždarymas juk buvo numatytas.
- Taip, jau prieš 2000-uosius tai buvo aišku. O jei jau prieš dešimt metų padėtis buvo aiški, sunku pasakyti, kodėl į ją nebuvo deramai atsižvelgta.
- Kodėl Lietuva dujas iš Rusijos šiandien perka, anot Bronislovo Lubio, kone dvigubai brangiau, nei tas pačias rusų dujas perka Vokietija?
- Yra painiojami du dalykai: spot rinka ir ilgalaikių kontraktų rinka. Ilgą laiką "kontraktinių" dujų kaina buvo mažesnė už dujų kainą spot rinkoje. Finansų krizės metu ilgalaikiai kontraktai išliko, bet dujų paklausa labai sumažėjo ir spot rinkos kaina smarkiai nukrito. Kai dabar lyginamas dujų pirkimas Lietuvoje bei Vokietijoje, painiava atsiranda todėl, kad lyginama spot kaina su kontraktine kaina, o jas reiktų atskirti. Lietuva neturi LNG, vadinasi, neturi galimybės pirkti dujų už spot kainą, o Vokietija tą galimybę turi. Todėl kaina Vokietijoje - mažesnė.
Vladimiras LAUČIUS
