Klestėjusi ir jokių rimtų kataklizmų nepatyrusi Europa pati sugalvojo paskandinti save karų ir nesantaikos liūne, griaudama visus mitus apie neišvengiamus karus, link kurių veda despotija ir revanšistinės nuotaikos. Žvelgdami atgal, galėtume konstatuoti priešingą dalyką: link karų veda būsena, kai nebelieka nei su kuo, nei prieš ką kovoti. Kai tereikia džiaugtis pažangia civilizacija.
Net didžiosios revoliucijos – tiek Prancūzijoje, tiek Rusijoje – kilo ne dėl to, kad staiga gyvenimo kokybė baisiai suprastėjo. Jos kilo greičiau dėl to, kad nebuvo išorės priešų, kurie būtų nukreipę tų visuomenių nepasitenkinimą nuo vidinių problemų. Nepasitenkinimas, kaip sako Freudas, kyla ne dėl to, kad būtų blogai (bendra prasme), o dėl to, kad niekaip nepavyksta patenkinti malonumo principo.
Labai poetiškai ir jautriai piešdamas ambivalentišką žmogaus prigimtį, kuriai malonumą teikia seksualinė ir smurtinė transgresija, Freudas toliaregiškai numatė, kur nusiris civilizacija, bandanti pašerti žmogų balzganu buitinio gyvenimo lėkštumu, gyvenimo vertę prilyginanti galiai, sėkmei ir gerovei.
Svarbiausias žmogaus tikslas – laimė, – Aristotelį atkartojo ir Freudas, – bet laimės jis jokiu būdu nesiejo nei su harmonija, nei su aukso viduriu, nei su kontempliacija ar katarsiu. Paklusimą malonumo principui Freudas matė kaip vieną iš mirties instinkto patenkinimo būdų. Šis paradoksalus ir daugelio jo amžininkų nesuprastas psichoanalizės aspektas jokiu būdu nereiškia mazochistinio ar sadomazochistinio malonumo siekio, greičiau jis rodo, kad pats malonumo patenkinimas turi transgresišką struktūrą.
Patirdami malonumą mes pažeidžiame įprasto gyvenimo įstatymus ir kuo didesnio malonumo trokštame, tuo stipriau tuos įstatymus turime pažeisti. Kitaip sakant, pats malonumas yra priešingas tam, ką ir dabartinė visuomenė laiko malonumu, – tai ne galia, ne karjera ir ne pinigai. Tai nepaklusimas esamiems įstatymas ir esamai tvarkai.
Štai kodėl Holivudo filmai, kuriuose herojus, netekęs šeimos, imasi keršyti ir laužyti įstatymus, mums tokie patrauklūs. Naiviai galime tarti, kad tie herojai vykdo teisingumą, tačiau iš tiesų mums patinka tai, jog jie nesilaiko žaidimo taisyklių, jog jie sugeba būti aukščiau už jas. Kaip Robinas Hudas, Tadas Blinda ir Egidijus Dragūnas.
Komfortabilus ir ramus vakarietiškas gyvenimas, kuriame iš esmės nebeliko nei grėsmės, nei netikėtumų, yra pats baisiausias košmaras, koks tik galėjo ištikti šią visuomenę. Nebeliko idėjų, dėl kurių reikėtų kovoti, visus žmones, net vyrus su barzda, reikia mėgti ir toleruoti, negalima mušti moters, net jeigu ji tavo žmona. Negalima keiktis. Negalima nepadoriai elgtis viešose vietose. Net alkoholio negali atsigerti kur nori.
Klausimas toks: tai ką tada veikti? Keliauti į kokią nors debilišką salą, kad vėliau įdėtum gražių nuotraukų feisbuke? Kur girtumeisi, kaip gerai praleidai laiką, nors iš tiesų tik laukei, kada atostogos baigsis, nes buvo neįsivaizduojamai nuobodu. O gal nueiti į „Sel“ koncertą ir pasiklausyti daug garso ir pasižiūrėti daug šviesų?
Vakarų visuomenė, tokia, kokia ji yra dabar, yra beviltiška. Daug blogesnė už tą, kuri buvo XX amžiaus pradžioje, nes visi malonumai (legalūs malonumai) pasiekiami kone be pastangų. Dabar taip gera prisiminti sovietmetį ir kovą su sistema, hipiavimą, disidentavimą. O tos romantiškos eilės prie duonos...
Vakaruose nėra problemų. Problemų, dėl kurių reikėtų stengtis. Ne tokių, dėl kurių prašytum iš valstybės paramos. Vakaruose vis dar naiviai tikima, kad ekonominė gerovė ir progresas yra viskas, ko žmogui reikia.
Mes visi neturim tikslų arba jie nukopijuoti nuo reklamos. Mūsų ateities vizijos – iš trečiarūšio amerikietiško filmo apie mažą miestelį, kuriame taip gera, kad net bloga. Baltas namas, graži šeima, viskas gražu. Bet nėra ką veikti. Nes visko ir taip yra per daug.
Nors skamba juokingai ir iki kitos pasaulinės katastrofos to niekas nepripažins – žmogus tampa didžiausiu kaliniu, kai laimė ir gerovė tampa vieninteliais tikslais gyvenime. Kai metafizika pakeičiama socialine ekonomika, žmoguje nelieka nieko žmogiško. Nes iš tiesų yra tik dvi alternatyvos – sutikti eiti į darbą ir dirbti velniai žino dėl ko, nes nieko netrūsta, arba griauti visa, kas yra vadinama Vakarų civilizacija.
Būtent todėl mes ir turime tokį reiškinį, kaip Rusijos karas prieš Ukrainą, kaip milžiniškas Rusijos karo palaikymas Lietuvoje, kaip Kremliaus pakalikais virtę vengrai, austrai ir italai. Nors V. Putinas to nesupranta, bet jis leidžia – pagaliau! – pajusti patį didžiausią žmogišką malonumą savo fanams – tai malonumas daryti kažką, ko niekas nevadina Gėriu. Anksčiau tokią – išsivadavimo iš Diktuojančios ideologijos – funkciją atliko situacionistai ar hedonistų internacionalas. Dabar panašią funkciją atlieka budizmas, neva egzotiškos kelionės po smirdinčią Aziją, įvairūs misticizmu prisidengę judėjimai, sektos.
Žmogus ieško ne prasmės, kaip kvailai teigė Viktoras Franklis. Žmogus paklūsta savo malonumo principui ir jį labiausiai kankina nuobodi, nyki būtis. Būtis be idėjų, idealų, metafizinių tikslų ar estetinio gurmanizmo. Kai vienintelė intriga yra tai, koks bus naujas išmanusis telefonas, o netikėtumų apskritai nebūna.
Komfortas, visiškai nužmoginęs žmogų, galiausiai turi būti sunaikintas, nes nėra stipresnis už tą, kuris jį sukūrė. Kad tai neįvyktų brutaliu būdu, geriau pamažu sąmoningai nuvainikuoti turtuolių kultą, daiktų prasmę ir visa tai, kas visiems mums neleidžia ieškoti savo unikalaus, niekieno nepadiktuoto, niekur neišreklamuoto laimės kelio.
Kitu atveju istorija ir vėl greičiausiai pasikartos. Su tų, kas žino, kaip pasinaudoti mūsų nepasitenkinimu savimi, pagalba. Nes jeigu tai, ką turime, būtų laimė, mums nereikėtų jos ieškoti kitur.
