Apie Eduardo Vaitkaus vizitą Baltarusijoje, bei Kremliaus informacines atakas naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius Andrius Šuminas ir politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų, informacinio karo ir propagandos tyrėjas dr. Nerijus Maliukevičius.
Kai kalbama apie piniginius pervedimus, apie šiuolaikines technologijas, yra daugybė būdų paslėpti, kaip tie pinigai gali pasiekti tam tikrus žmones. Tikiu, kad pareigūnai suras ir suranda daugybę tų atvejų, vis tik, tų pagundų gauti skirtingais būdais turbūt yra labai daug. Bet kai mes kalbame apie tokią politinę kampaniją, kurią inicijuoja galbūt užsienio šalys ar prisideda prie jų, kaip galima būtų vien iš turinio identifikuoti, kad štai šita komunikacija arba tai, ką žmogus kalba, jau turėtų būti ne vien tik žodžio laisvės klausimas, bet jau ir kelia pavojų, daro žalą?
A. Šuminas: Čia, žinote, mes visą laiką prieinam tą tokią ploną raudoną liniją, cenzūros ir žodžio laisvės, kad jeigu pradėsime vertinti kažkokius dalykus, labai greitai galime susidurti su kitomis problemomis.
Tai čia ir yra problema būtent tos demokratijos kaina, kurią mes dabar ir mokame turėdami tokius veikėjus, tokius politikus. Ir turbūt cenzūros dalykai tikrai nebūtų ta išeitis, nes vėlgi reikėtų galvoti apie tam tikrus atvejus. Galbūt ponas Vaitkus iš esmės tapo nacionalinio lygmens veikėju, dalyvaudamas prezidento rinkimuose, dalyvaudamas debatuose, stovėdamas kartu su mūsų prezidentu ir kalbėdamas, skleisdamas savo tuos dalykus.
Tai vėlgi galima kalbėti apie kažkokį padidinimą barjero, kad reikėtų didesnio parašų skaičiaus, tokiais būdais, bet visiškai išeliminuoti turbūt tokių (nepavyktų - aut. past.), nes mes vis tiek turime demokratiją, mes turime žodžio laisvę. Ir šituos dalykus mes vis tiek turime saugoti ir tai yra mūsų turbūt pamatas ir vertybė.
Ir tada žmogus gali sakyti, čia mano nuomonė. Ir tada ta nuomonė jau tampa...
A. Šuminas: Taip, ir čia yra ta dalis, kad visą laiką atsiras tų, kurie pasinaudos tais dalykais visai kitiems tikslams, bet turbūt mes kažkokių kitokių sprendimų nenorėtume.
Jeigu žmogaus galimybė komunikuoti būtų ribojama, jis taptų auka, tai visai kitoks vaidmuo būtų, tikėtina, kad jis sulauktų didesnio palaikymo. Ar gali taip būti?
N. Maliukevičius: Gali būti įvairiai, bet aš noriu atkreipti dėmesį, kad šiaip mūsų teisinėje sistemoje yra egzistuojantys įrankiai, kurie tą raudoną liniją peržengus gali būti pradėti taikomi. Tai pas mus yra smurto propaganda draudžiama ir karo propaganda draudžiama, ir šmeižto, jeigu atvejai būtų, gali būti net ir civiline tvarka aiškinamasi.
Ir šitie dalykai daugeliu atvejų net ir taikomi prieš kai kuriuos veikėjus, kaip aš suprantu, kai kurie jau net negali vykti į tą pačią Baltarusiją. Tai šiuo atveju, man atrodo, svarbu negalvoti dar, kad galime čia papildomai kažką užkardyti, sureguliuoti, priimant kažkokius griežtesnius įstatymus.
Man atrodo, lygiai taip pat svarbi yra institucijų ir pareigūnų valia ir motyvacija taikyti jau egzistuojančias normas vykstant nusižengimams. Tai aš manau, kad mes tikriausiai galime taip bendrai šnekėti. Reikia stebėti, ką vykdo tokie veikėjai ir ar jie peržengia tą raudoną liniją ar ne. Ir kai peržengia raudoną liniją, atitinkamai taikyti tam tikras priemones.
Ką mes matėme iš prezidentinės kampanijos, ponas Vaitkus labai atsargiai komunikuodavo ir labai atsargiai prie tos linijos priartėdavo, bet vis neperžengdavo, taip labai protingai pamatuodavo, ką pasako, kad turbūt nesusilauktų tų teisinių priemonių. Labai norisi suprasti, kokia gi motyvacija žmonių gali būti transliuoti vieną ar kitą naratyvą? Ar tai politinės šlovės noras, ar noras mobilizuoti didesnę masę žmonių, kas tai galėtų būti? Gal jūs galėtumėte pasvarstyti, kokie čia tie argumentai?
A. Šuminas: Tie dalykai gali būti, aišku, pinigai. Vienas iš tų dalykų, kuris žmones paskatina veikti tokia kryptimi. O kitas dalykas, yra naudojamas toks terminas naudingi idiotai. Sakykime, tai vėlgi žmonės, kurie gauna dėmesio taip veikdami, save realizuoja, pasijaučia svarbiais, pasijaučia kažkokiais įvertintais.
Ir tokiu būdu tiesiog visiškai be jokių finansinių paskatų, bet, tam tikra prasme, iš savo idėjos vykdo veiklą. Vėlgi paimkime, pavyzdžiui, ta pati Švenčionienė, nuvažiuoja su (Baltarusijos - aut. past.) prezidentu, šnekasi. Na, vis tiek tokie dalykai paprastai žmones verčia aktyviau veikti.
Arba ponas Juraitis irgi.
A. Šuminas: Arba ponas Juraitis, ir tokių pavyzdžių turim. Tai čia tų paskatų gali būti pačių įvairiausių. Ir faktas tas, kad tiesiog yra jėgos, kurios naudojasi tokiais žmonėmis ir jos pajungia savo tokių tikslų įgyvendinimui.
N. Maliukevičius: Mes turime suprasti tokią paprastą tiesą, kad dezinformacijai yra rinka savotiška, tu gali monetizuoti šitus dalykus. Tie patys veikėjai, apie kuriuos mes čia šnekame, jie turi savo informacinius projektus, turi savo, kaip jie vadina, alternatyvias medijas.
Įvairiais būdais gali tą vykdyti tinklinį finansavimą savo veiklos. Tai jų dezinformacinė ir propagandinė veikla yra netgi elementariai monetizuotina. Tai irgi gali būti tam tikras akstinas, kodėl jie daro tai, ką daro.
O kalbant apie užsienio šalių agentų darbą ar norą daryti įtaką tam tikrose šalyse, turbūt tai ir yra ta tikslinė grupė, į kurią taiko priešiškos jėgas?
N. Maliukevičius: Tai taip. Ir tada atitinkamai kartais įsivaizduojama, kad agentų toks tinklas, jis kažkaip tai tiesiogiai turi būti kontroliuojamas ir taip kategoriškai. Šiais laikais tos operacijos, jau mes dabar matome, jos virtualizuojamos, vykdoma viskas online.
Kartais net nereikia tos tiesioginės koordinacijos kartais tokiems žmonėm, kurie yra pilni nepasitenkinimo arba ieško savo to ego išraiškos. Tu gali tik sukurti tam tikrą erdvę, kur tada išsiskleis jų ta elgsena.
Tai galbūt tokiam žmogui kaip Vaitkus tuo metu, kai reikia Maskvai ir Minskui, tereikia laiku atsiųsti kvietimą į Baltarusiją, pasiūlyti prabangią kelionę, nežinau, kokią ten kelionę, susitikimus su svarbiais žmonėm ir tada įvyks tai, ką tu ir planuoji. Ir galbūt kartais nereikia kažkokio net ir labai tokio griežto koordinavimo visam tam.
Ar tokios, atvirai ar iš dalies, prorusiškos jėgos ir toliau bus aktyvios Lietuvos politiniame lauke? Galėsime matyti jų daugiau? Ar vis tik matysite, kad jos liks ties panašiu lygmeniu, kaip ir dabar buvo?
A. Šuminas: Tai, kad aktyvios, kad aktyvumas tikrai nemažės, o didės, tai turbūt akivaizdu, mes tą matome. Įvairūs ženklai tą rodo ir tas mes esam ta fronto linija ir ja tikrai toliau liksim ir atitinkamai turim ruoštis ir vykdyti tokio pobūdžio gynybą.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
