Automobilio draudimo įmoka – daugeliui vairuotojų jautri tema. Neseniai atlikta apklausa atskleidė, kad 26 proc. vairuotojų draudimui skiria 80–100 eurų per metus, 22 proc. nurodo mokantys iki 80 eurų, o tokia pat dalis – 100–120 eurų. Dešimtadalis moka 120–150 eurų, o likę 10 proc. – daugiau nei 150 eurų per metus.
Vis dėlto, siekdami sumažinti šias sumas, kai kurie vairuotojai į pagalbą pasitelkia „gudrybes“, kurios, draudimo ekspertų teigimu, iškreipia tikrąjį rizikos vertinimą ir vėliau gali turėti pasekmių ne tik draudimo kainai, bet ir žalos atlyginimui.
Kita vertus, kai kurių vairuotojų tai vis tiek negąsdina ir jie gudrauja, kad sutaupytų 60 eurų ar daugiau.
Gyvenamoji vieta – svarbi, bet ne lemiama
Automobilio draudimo įmoka dažnai vertinama kaip matematinė lygtis, kur svarbiausi veiksniai – automobilio parametrai, vairuotojo patirtis ir avaringumo istorija. Tačiau kai kurie vairuotojai vis dar mano, kad deklaruodami gyvenamą vietą mažesnės rizikos regione gali reikšmingai sumažinti draudimo kainą.
Pasak „Lietuvos draudimo“ standartizuotos rizikos skyriaus vadovo Andriaus Gimbicko, gyvenamoji vieta yra vienas iš rizikos vertinimo kriterijų, tačiau ji nėra svarbiausias veiksnys.
„Gyvenamoji vieta mums svarbi ne tik rizikos vertinimui, bet ir kaip kontaktinis duomuo. Pavyzdžiui, jei klientas neatsako telefonu ar el. paštu. Todėl ši informacija visuomet įtraukiama į draudimo sutartį. Vis dėlto, vertinant draudėjo riziką, šis veiksnys tarp svarbiausių nepatenka“, – aiškina jis.
„Mažesnis miestelis automatiškai nereiškia mažesnės rizikos ar mažesnio avaringumo. Pavyzdžiui, yra miestų / rajonų, kurie yra šalia didmiesčių ir dalis gyventojų ten dirba arba apsipirkinėja, tai ir skirtumo tarp avaringumo nelieka.
Taip pat yra miestų / rajonų, kur tam tikrų automobilių remonto paslaugų ten tiesiog negalima gauti, nes nėra kokybės atitinkančių servisų. Arba atvirkščiai, yra kokybiškų servisų, bet nėra konkurencijos (kaip didmiestyje) ir serviso kainų lygis yra artimas didmiesčio. Avaringumas yra vienas faktorius, tačiau kita svarbi kainos dedamoji yra galima vidutinė žala“, – pažymi jis.
Sąmoningas sprendimas ar klaidingas formalumas?
Neatitikimai tarp deklaruotos ir faktinės gyvenamosios vietos – draudikams nėra naujiena. Kartais tai lemia paprastos gyvenimiškos aplinkybės, pavyzdžiui, neaktualizuoti duomenys gyventojų registre. Tačiau vis dažniau pasitaiko atvejų, kai skirtingas adresas pateikiamas sąmoningai, tikintis gauti mažesnę įmoką.
Draudimo bendrovės atidžiai stebi tokius neatitikimus, ypač, kai sutartis sudaroma didmiestyje, o deklaruojama gyvenamoji vieta – rajone. Anot A. Gimbicko, tokie atvejai vertinami rimtai, nes pažeidžia sutartinius draudėjo įsipareigojimus.
„Pasitaiko, kad gyventojų registre deklaruota gyvenamoji vieta skiriasi nuo tos, kuri pateikiama draudikui. Jei lokacijų skirtumas kainos prasme nėra reikšmingas, dažnai priežastis būna paprasta.
Kita vertus, turime ir piktybinių atvejų – kai deklaruojama mažesnės rizikos teritorija, bet sutartis sudaroma didmiestyje esančiame padalinyje ir matome, kad žmogaus kasdienis gyvenimas vyksta būtent didmiestyje“, – pasakoja jis.
Pasekmės – ne tik finansinės
Bandymas sumažinti draudimo įmoką pateikiant netikslią gyvenamosios vietos informaciją gali atrodyti kaip racionalus sprendimas, ypač kai draudimo įmokų skirtumas gali siekti nuo 10 iki 40 proc. (tai būtų iki 60 eurų skaičiuojant 150 eurų draudimo įmokai) Tačiau toks sprendimas gali atsisukti prieš patį vairuotoją.
Draudikai pabrėžia, kad net jei neteisingas duomuo nebuvo pateiktas iš blogos valios, svarbiausias kriterijus – ar ši informacija turėjo reikšmės rizikos vertinimui ir galėjo lemti skirtingą draudimo kainodarą. Jeigu atsakymas yra „taip“, pasekmės gali būti ne tik finansinės, bet ir teisinės.
„Deklaruoti teisingą gyvenamąją vietą yra viena iš draudėjo pareigų, kuri paminėta tiek draudimo polise (privalomojo draudimo atveju), tiek taisyklėse (Kasko atveju), todėl tokios informacijos sąmoningas slėpimas gali turėti pasekmių žalos atlyginimui“, – teigia A. Gimbickas.
Anot jo, privalomojo draudimo atveju nukentėjęs vis tiek gauna visą žalos kompensaciją, tačiau draudėjas gali būti įpareigotas padengti dalį nuostolių regreso būdu. Kasko draudimo atveju – draudėjas privalo pateikti visą informaciją, galinčią turėti esminės reikšmės rizikai.
„Kaip nurodyta taisyklėse, draudėjas turi pareigą atskleisti viską, kas gali turėti įtakos mūsų sprendimui. Kitu atveju draudimo bendrovė gali pagrįstai mažinti išmoką“, – pažymi jis.
Draudikų pozicija – vienareikšmiška
Nors daugeliu atvejų netiksliai deklaruota gyvenamoji vieta netampa rimtu teisiniu ginču, pašnekovas pabrėžia, kad sąmoningas informacijos iškraipymas nėra toleruotinas. Draudimo sutartis yra ilgalaikis įsipareigojimas, todėl kiekvienas pateikiamas duomuo turi būti tikslus.
„Lietuvos draudimo“ ekspertas pabrėžia, kad kiekviena sutartis yra ne tik paslaugų pirkimo dokumentas, bet ir abipusiu pasitikėjimu grįstas įsipareigojimas. Todėl bet koks bandymas „optimizuoti“ įmoką pateikiant tikrovės neatitinkančius duomenis, net jei atrodo nereikšmingas, gali tapti priežastimi peržiūrėti sutarties sąlygas.
„Atsakymas labai paprastas – draudėjas turi pateikti draudikui teisingą ir tai dienai aktualią informaciją“, – pabrėžia A. Gimbickas.
„Draudiko ir draudėjo sutartiniai įsipareigojimai neapsiribos tik mėnesio ar vienerių metų (priklausomai nuo sutarties trukmės) laikotarpiu. Draudimas dažnai lydi žmogų ilgą jo gyvenimo dalį. Tad bandant pateikti neteisingą asmeninę informaciją, tiesa vis tiek anksčiau ar vėliau išaiškėja“, – priduria jis.
