„Pirmiausia Lietuvoje įsidarbinome viename skambučių centre, bet ten buvo truputį per mažos pajamos mums. Tada pagalvojome, kad turime kažką pakeisti – taip nutarėme įkurti šią vaflinę ir prieš tris mėnesius atsidarėme. Vienu metu dirbome ir skambučių centre, ir čia – iš pradžių galvojome, kad čia dirbs tik žmona, tačiau, kai pamatėme, kad čia gerai sekasi, skambučių centre nebedirbame“, – pasakojo Mathanja.
Minimalios investicijos
Vyras sako, kad savos vaflinės atsidarymas buvo vienintelė galimybė toliau likti gyventi Lietuvoje, nes su pinigais penkių asmenų šeimai, kai tėvai dirbo skambučių centre, darėsi tikrai striuka. Tai ir buvo pats sunkiausias momentas, kurį Mathanja išskiria, kalbėdamas apie savo gyvenimą Lietuvoje.
„Pradėti verslą Lietuvoje nebuvo labai sunku. Įdėjom minimaliai pinigų investicijoms, viską čia įsirengėme patys. Aišku, kadangi nemokame lietuvių kalbos dar taip gerai, mums visada reikėjo draugų pagalbos, kad išverstų. Bet įsikūrėme, atsidarėme ir reklamos net nedarėme, žmonės patys ateina“, – pasakojo olandas.
Mathanja sako, kad tik Lietuvoje pirmą kartą pagaminęs šiuos vaflius – pagal tradicinį olandų receptą daromus saldumynus. To daryti vyrą su žmona atvyko apmokyti Mathanjos patėvis, šioje srityje turėjęs daugiau patirties. Be to, olandas sako nežinojęs vietų Vilniuje, kur būtų galima paragauti šviežiai keptų vaflių. Taip ir gimė olandų šeimos verslas Vilniuje.
Vaikai bendrauja lietuviškai
Mathanja sako, kad lietuvių kalbos jie su žmona mokinasi patys, o vaikai, kurių vyriausiajai devyneri, o berniukams – septyneri ir ketveri – jau puikiai kalba lietuviškai, tėvams net sudėtingiausius žodžius gali išversti.
„Mes žiūrime ir filmus lietuviškus, ir skaitome lietuviškai, ir kalbamės su draugais. Man padeda ir tai, kad aš skaitau paskaitas bendruomenės, kuriai atvažiavome savanoriauti, vardu – Jehovos liudytojams. Taip ir mokomės lietuvių, po truputį“, – bendraudamas su tv3.lt angliškai, nes tą kalbą jis moka geriau, tačiau su klientais – lietuviškai, pasakoja Matjanha.
Šeimos vaikai, sako vyras, tarpusavyje jau bendrauja lietuviškai, nors su tėvais – olandiškai. Mokykloje vaikai greitai išmoko kalbą.
„Čia gyvename beveik trejus metus. Kai atvykome, vaikai buvo dar mažiukai. Matau, kaip jų atsiminimai apie Olandiją blėsta. Mano vyriausioji jau po metų gyvenimo Lietuvoje puikiai kalbėjo lietuviškai – vietiniai sakė, kad kalba visiškai be akcento. Ir vaikams čia patinka: vyriausioji net yra sakiusi, kad, nors ji yra iš Olandijos, tačiau ji yra lietuvė. Ji dar manęs klausė, ar gerai, jeigu ji su savo žaislais lietuviškai kalbėsis“, – linksmai pasakojo vyras.
Kas nustebino
Atvykus į Lietuvą Mathanja paastebėjo, kad žmonės čia yra mažiau atviri nei Olandijoje, o ir šypsenų gatvėse Marijos žemelėje pamatysi mažiau nei tulpių ir sūrio šalyje.
„Olandijoje žmonės lengviau pradeda su tavimi bendrauti, pavyzdžiui, parduotuvėje ar autobusų stotelėje. Taip pat ir autobuse – čia žmonės vairuotojui tik paduoda pinigus ir, pasiėmę bilietėlį, nueina nieko nepasakę, o Olandijoje žmonės su vairuotoju kalbasi. Taip pat Olandijoje, kadangi vyriausybė ten turi daugiau pinigų, turime geresnius kelius ir pan. Nesakau, kad ten yra geriau, tiesiog konstatuoju faktus.
O dėl šypsenų, tai, kai atsidarėme kavinę, jų čia pamatome tikrai labai daug. Žmonės atėję kalbasi su mumis, jiems įdomu, ką čia darome, be to, lietuviai labai vertina, kai stengiamės išmokti jų kalbą. Lietuviai, kurie ateina pas mus, yra ir labai sąžiningi: pasako, jei apsirinkame su pinigais – galbūt todėl, kad nustatome teisingas kainas“,– kalba Mathanja.
Triskart mažesnės pajamos
Nors vafliai olandų kavinėje kainuoja išties nebrangiai – 50 euro centų – Mathanja sako, kad pajamų, gaunamų iš vaflinės jiems pakanka, kad galėtų gyventi ir visiškai patenkinti savo poreikius.
„Mes turime geras pajamas, palyginti su kitais darbais Lietuvoje. Aišku, palyginus su olandų atlyginimais, tai uždirbame ne taip gerai, net keliskart mažiau, tačiau mes čia esame ne dėl atlyginimų. Savanoriaujame Jehovos liudytojams (religinė organizacija), mes čia vieni su kitais kaip su broliais elgiamės, ir mūsų visi draugai daugiausiai yra iš ten. Tad kol mūsų čia reikės, tol ir būsime. Arba, kaip sakiau, kol mūsų jauniausias sūnus, kuriam dabar treji, baigs mokyklą“, – kalba Mathanja.
Kalbant apie pinigus, jis taip pat atkreipė dėmesį, kad dažnas lietuvis mano, kad užsieniečiai yra turtingesni už lietuvius, tačiau taip, pabrėžia pašnekovas, nėra.
„Sunkiausia čia mums ir buvo iš pradžių dėl pinigų, kai atlyginimai, kai dar dirbome skambučių centre, buvo triskart mažesni nei Olandijoje, o kainos, sakyčiau, nesiskiria. Būstą išsinuomoti taip pat buvo sunku: žmonės, pamatę, kad esi užsienietis, iškart prašo daugiau pinigų, o jei pasakai, kad turi tris vaikus, tai dažnai ir išvis nenori įleisti gyventi“, – pasakoja užsienietis
Kaip namie
Lietuvoje gyvenantis Mathanja sako, kad čia jis jaučiasi kaip namie, tačiau pažymi, kad ir Olandijoje blogai nesijautė:
„Manau, kad laimę žmogus nešasi viduje. Jeigu nori pabėgti nuo savo problemų į kitą šalį ir galvoti, kad kažkur kitur tapsi laimingu, tai nesuveiks. O dėl grįžimo į Olandiją – tai lengviau bendrauti su žmonėmis, kurie turi bendrą kultūrą, todėl būčiau nieko prieš grįžti į Olandiją. Visgi niekada negali žinoti – kai mano jaunėlis baigs mokyklą, vyriausiajai jau bus 22-eji – ji juk gali susirasti čia savo meilę, ir tada niekur nevažiuotų“, – su šypsena pasakoja olandas.
Paprašytas palinkėjimo lietuviams, olandas nurodė, kad žmonės čia kartais būna negatyvūs kalbėdami apie save pačius, todėl Mathanja pataria fokusuotis į teigiamus dalykus – tuomet žmonės bus laimingesni.
