2010 metai, naujo tūkstantmečio naujas dešimtmetis. Kokie mes jį pasitinkam? Tapę europiečiais ar pagaliau pasiekę Vakarus ir išlindę iš savo „Rytų Europos“ narvo? Nežinau kodėl, bet širdyje neapleidžia nuojauta, kad atsakymus į šiuos klausimus nenoromis suvokiame. Visgi ir telikome lietuviais. Savo įsitikinimus turinčia tauta, su žmonėmis, kurie, kaip byloja Lietuvos religijos istorija, nelinkę priimti nei vakarietiškų, nei rytietiškų standartų. Mums klijuoja homofobiškų ksenofobų etiketę, vadina provincialais, bet mes kantrūs.
Pastaruoju metu spaudoje daugėja toleranciją skatinančių straipsnių, kurių autoriai, lyg kokie bažnyčios inkvizitoriai grasina eiliniam lietuviui pragaru, jei jis išliks tamsuolis ir toliau tikės tuo, kas jam yra brangu. Šeimos vertybės ar patriotinės nuostatos tampa įdomios mūsų tėvynėje. Anksčiau liberalių nuostatų žmonės savo oponentus vadindavo „konservatoriais“, „antimodernistais“ ar „atgyvenusių pažiūrų“. Šiuo metu, tokie terminai tampa per daug draugiški ir sulig kiekviena diena tampame vis labiau homofobais, ksenofobais ir dar visokiais kitais fobais. Įdomu, ar šiuos žodžius naudojantis žmonės bent susimąsto apie šio termino vartojimo galimybę, tikslą ir priežastis?
Kaip žinia, žodis „phobos“, išvertus iš graikų kalbos, reiškia baimę. Ar jums teko matyti žmogų, kuris bijo homoseksualų arba kitataučių? Labai gerai pagalvojus, dažniausiai išreiškiami jausmai būna toli gražu ne baimė. Tarkim, ar galima lyginti klaustrofobą ir homofobą? Jei taip, tai kodėl nealpstame pamatę homoseksualą, o alpstame lifte? Manau, jei lietuviai būtų homofobai, tai visa Vakarų Europa ir tolerancijos misionieriai tik apsidžiaugtų, mat tokiu atveju mes nė žodžio netartume apie seksualines mažumas, o ką jau kalbėti apie jų teisių pažeidimus.
Įdomu, ar sociologai, atlikdami apklausas, iš tikro atsižvelgia į lietuvio nuomonę? Mat atsakymas - taip arba ne - toli gražu nėra labai jau toks aiškus. Jei žmogus teigia, kad nenori, jog jo kaimynystėje gyventų musulmonai, tai nereiškia, kad jis yra ksenofoas. Tai tikriausiai reiškia, kad šis pilietis domisi pasaulio naujienomis, gal netgi pasižiūri „youtube“ esančius filmukus, kuriuose musulmonų ekstremistai labai įtikinamai gąsdina kiekvieną vakarų pasaulio gyventoją. Gal mūsiškis lietuvis nenori, kad jo vaiko mokykloje tektų nukabinti kryžių nuo sienos ar nustoti švęsti Šv. Kalėdas?
Dabar Lietuvoje tenka stebėti diskusijas ir aršius ginčus, kur dažniausiai viskas nurašoma eilinio Lietuvos piliečio neišprusimui. Tikrai nuvilia žmonės, kurie laiko lietuvių tautą tokią viduramžišką ir uždarą. Kartais net pikta darosi, kaip bandoma įpiršti vienokį ar kitokį požiūrį. Įdomu ar nebuvo kažkada jau toks metas, kai tam tikri žmonės bandė įtikinti, kad viena yra gera, o kita yra bloga? Ir dar asmeninių nuostatų lygmenyje. Jei pamenu teisingai, tai toks prievartinis požiūrio piršimas būdavo vadinamas totalitarizmu.
Įdomu kodėl lietuvis vadinamas fašistu, jei jis sako, kad myli savo šalį? Ar neatrodo ironiškai faktas, kad Lietuvoje patriotų gretos retėja dienomis, o patriotizmo skatinimas yra prilyginamas militarizmui? Ar neturėtų „laisva ir nepriklausoma“ šalis užtikrinti žodžio laisvę? Jei netikite, kad jūsų laisvė suvaržyta, pabandykite pasisakyti prieš tos pačios lyties šeimų galimybę įsivaikinti arba pabandykite paprašyti kitakalbio pardavėjo atsakyti jums lietuviškai. Kiek pamenu, į terminą „laisvė“ įeidavo galimybė turėti nuomonę, bandyti ją pagrįsti. Tikiuosi, aš klystu, bet kiekvieną dieną matau vis daugiau tolerancijos sindromu sergančių žmonių. Visiškai sutinku su teiginiu, kad negalima žeisti kito žmogaus įsitikinimų savo žodžiais ar darbais. Bet ar yra kokios nors ribos, kur baigiasi tolerancija ir prasideda vertybinės klaidos?
Pabaigai norėčiau pasakyti, kad visi žmonės, nepaisant jų religinių nuostatų ar seksualinės pakraipos, turi lygiai tokias pat teises. Kiekvienas galime siekti laimės, galime mylėti ir tikėti. Kiekvienas turime turėti savo įsitikinimus ir savo nuostatas. Tačiau reikia nepamiršti, kad gyvename po vienu stogu. Išmokime to, ko pastaruoju metu trūksta daugeliui – tolerancijos. Juk toleruoti nėra palaikyti. Toleruoti - tai būti pakančiam. Pakančiam visoms nuomonėms, net toms, kurios tau nepatinka, juolab, kad nė vienas nežinome, ar iš tikro esame teisūs.
Vilius Petkauskas
Nori pranešti naujieną? Nesivaržyk! Jei žinai ką nors keisto, įdomais, naujo, nematyto, negirdėto, šokiruojančio būtinai pranešk Balsas.lt komandai. Paspausk nuorodą ir atsiųsk tave dominančią naujieną.
