Buvo kaip sūnus
Netikėtai benamiu likęs Arūnas pas Vladislavą Ramockevičienę gyveno nuo 15 metų. Iki tol jis augo pagalbinėje internatinėje mokykloje, kol vienądien tos mokyklos mokytoja atvežė jį bevaikei Vladislavai į Steponkaimį. „Tai buvo naujo, gražaus gyvenimo pradžia. Mane Vladislava priėmė kaip savo sūnų, o ir aš ją iškart pamilau“, – sako Arūnas.
Tai buvo 1986 metais, kai dar nebuvo globėjų statuso, kai už vaiko globą nebuvo mokami pinigai. Kai Arūnui sukako 18-ka, kartu su Vladislava, kurią jis vadino mama, pradėjo dirbti kolūkyje, kartu tvarkėsi namuose, augino gyvuliukus. Kai Vladislavos sveikata pablogėjo, Arūnui buvo patikėti ir visi finansiniai namų reikalai. Tačiau likimas ilgai toks mielaširdingas Arūnui nebuvo. 2008 metais jis, ruošdamas malkas, gavo sunkią galvos traumą, tapo I grupės invalidu. Tačiau savo įmotės net be sveikatos būdamas neapleido, ja nuoširdžiai rūpinosi, o kai ši mirė, seniūnaitės Genovaitės Mosteikienės padedamas palaidojo, dabar prižiūri jos kapą.
Paprašė išsikraustyti
2014-ųjų liepą mirus Vladislavai, Arūnas kreipėsi į notarus dėl paveldėjimo. Bet šie jo prašymo nepriėmė, pasakę, kad jis neturi teisės, nes mirusiajai yra visiškai svetimas.
Arūnas dėl savo teisių į įmotės turtą galvos daug nesuko: jei juridiškai įteisinti negalima, tai ir tebūnie kaip yra, juk niekas nuo to nesikeičia, jis gyvena kaip gyvenęs savo trobelėje. Gal čia ir yra tai, ką amžiną atilsį Vladislava kalbėjo: „Arūnėli, viskas liks tau, juk aš nieko artimesnio už tave neturiu.“
Tačiau vieną dieną (o tai nutiko šių metų gegužę) pas Arūną atvyko nematyti vyrukai, prisistatė esą iš Turto banko ir paprašė išsikraustyti. Girdi, Vladislavos Ramockevičienės sodyba kaip bešeimininkis turtas esąs perduotas Turto bankui.
Paėmė neišsiaiškinę
Į Raseinių rajono savivaldybę Arūną atlydėjusi seniūnaitė Genovaitė Mosteikienė sako, kad Turto bankas, paimdamas Vladislavos nekilnojamąjį turtą, pasielgė labai biurokratiškai, neatsižvelgdamas į realią padėtį, neįvertindamas fakto, kad sodyboje gyvena ir oficialiai savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs neįgalus žmogus. Prieš paimdami turtą, jie nesiaiškino situacijos nei savivaldybėje, nei seniūnijoje. Seniūnaitė sutinka, kad juridiškai Turto bankas gal ir teisus: oficialių turto paveldėtojų neliko, testamentas dėl nesusivokimo (Vladislava buvo pakirsta insulto) liko neparašytas, tačiau už kiekvieno biurokratinio vingio juk stovi žmogus, ir dažniausiai – ne pats stipriausias.
Trobelę turės
Rajono meras Algirdas Gricius, išgirdęs neįgaliojo Arūno bėdą, negaišdamas pavedė savivaldybės specialistams parengti raštus Vyriausybės kancleriui ir Teisingumo ministerijai, kuriais, išdėsčius visas aplinkybes, paprašyta Vladislavos Ramockevičienės turtą perduoti rajono savivaldybės žinion. Deja, tai yra vienintelis kelias padėti benamiu likusiam neįgaliam vyriškiui, nes a. a. Vladislava savo sodybos susigrąžinti jau nebegali, o Arūnas, kaip tuokart jam ir sakė notarai, mirusiajai yra visiškai svetimas.
Šiuo metu jau yra gautas atsakymas, kad prašymui pritarta, dabar beliko, kad tam pritartų rajono taryba. Kai sodyba bus savivaldybės žinioje, tuomet bus galima spręsti, kokį statusą pritaikyti Arūnui, kad jam nereikėtų išsikraustyti iš įmotės namų.
Tačiau iš šios istorijos turėtų pasimokyti visi, kurie pro pirštus žiūri į juridinius turto paveldėjimo klausimus, kurie neskuba įteisinti paveldėjimų, laiku parašyti testamento ir pan. Juk nuo testamento parašymo nemirštama, tačiau lemiamu momentu toks dokumentas artimuosius išgelbėja nuo daugybės problemų.
VL žurnalistė Nijolė Petrošiūtė
