Turkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Oguz Ozge įsitikinęs, kad dauguma kliūčių, jo šaliai siekiant narystės Europos Sąjungoje (ES), kyla dėl sąjungos šalių narių interesų. Apie Turkijos šalies problemas siekiant narystės Europos Sąjungoje, istorines peripetijas ir perspektyvas su juo kalbėjosi portalo “Balsas.lt” spec. korespondentas Tomas Čyvas.
- Turkija jau ilgokai mėgina įstoti į Europos Sąjungą, tačiau derybų procesas, kaip matome, praktiškai nejuda. Kaip jūs manote – kodėl? Kokios, jūsų nuomone, yra tikrosios priežastys? Didžiųjų ES valstybių interesai, istoriniai aspektai, o galbūt pačios Turkijos nepasirengimas yra to priežastis?
- Derybos dėl stojimo vyksta sunkiai, nes tam yra keletas kliūčių. Kaip jūs pats paminėjote, kai kurios valstybės nesutinka su Turkijos naryste ir priežasčių tam gali būti keletas. Pirmiausia, Turkija yra pakankamai didelė šalis – su maždaug 70 milijonų gyventojų. Įstojusi į ES Turkija būtų pakankamai įtakinga priimant sprendimus. Kai kurios šalys tam priešinasi, nes galbūt baiminasi, kad sumažės ar bus apribota jų pačių įtaka.
Antra, ES šalių tarpe yra tokių, kurios nori iš Turkijos kai ko išsireikalauti. Europos Sąjungą jos naudoja prieš Turkiją tam, kad gautų, ko nori.
-Pavyzdžiui?
- Kaip pavyzdį galima paminėti kad ir Kipro klausimą. Šios šalies graikų bendruomenė nuolat reikalauja iš Turkijos vienokių ar kitokių lengvatų. Kaip žinia, tarp abiejų bendruomenių Kipre vyksta derybos - derasi jų politiniai lyderiai, tačiau man susidaro įspūdis, kad Kipro graikai ne tiek nori pasiekti priimtiną rezultatą šiose derybose, kiek mėgina Turkijos kelyje į ES nustatyti tam tikras sąlygas ir išsireikalauti sau tam tikrų įsipareigojimų. Nemanau, kad tai yra labai teisingas elgesys.
- Narystės Turkija siekia seniai, procesas ilgas ir sudėtingas. Ar jūsų šalis dar tebenori tos narystės ir ką apie tai galvoja Turkijos žmonės?
- Aš asmeniškai galiu pasakyti, kad turbūt nei viena didelė šalis prie ES neprisijungė lengvai. Prisiminkime, kad ir Jungtinę Karalystę. Šios valstybės prisijungimas buvo dukart blokuotas Prancūzijos prieš tai, kai pagaliau pavyko prisijungti. Buvo nemažai kliūčių Ispanijos kelyje. Mes suprantame, kad problemų bus, bet esame pasiryžę tęsti procesą iki mums bus suteikta narystė.
- Bet Turkijos žmonės jaučiasi europiečiais arba nori tokiais būti?
- Per pastaruosius du šimtmečius Turkija dėjo dideles pastangas tam, kad modernizuotųsi. Manau, Turkijos žmonės šio modernizavimosi galutiniu tikslu laiko narystę ES. Jei įstosime, galėsime sakyti, kad modernizavimosi procesas pavyko. Tad dauguma žmonių įsitikinę, kad šio tikslo reikia siekti. Tiesa, yra žmonių, kurie yra pakankamai pasipiktinę dvigubais standartais, kuriuos Turkijai taiko kai kurios ES narės. Tai pakankamai efektyvus būdas sukelti žmonėms nepasitenkinimą dėl narystės ES.
- Įsivaizduokime, kad Turkija jau narė, kad jums pavyko. Būsite įtakingas žaidėjas. Kur patys tuomet brėšite tolesnės ES plėtros ribas? Kada pasakysite, kad jau gana? Ką dar priimtumėte – Šiaurės Afriką, Ukrainą, Izraelį? Ką?
- ES turi savo kriterijus narystei. Manoma, kad tie, kas tuos standartus atitinka, gali tapti nariais. Tarkime, geografiškai Šiaurės Afrika nėra Europa, bet jei ES narės nutars, kad galima plėstis į šiaurinę Afriką, gal vieną dieną, taip ir nutiks. Tas pats galioja ir kitoms šalis. Vidurio Azijoje taip pat yra šalių, kurios, kažkada, galėtų pretenduoti į narystę, bet tai priklausys nuo pačios ES. Specialių ribų arba specifinių sienų plėtrai aš nematau.
- Ar esate patenkinti Lietuvos pozicija?
- Taip. Lietuva visada buvo ir yra ES plėtros entuziastė ir viena nuosekliausių mūsų rėmėjų. Esame už tai labai dėkingi.
- Viena iš priežasčių, o gal veikiau pretekstų,- nepriimti Turkijos į ES – vadinamojo armėnų genocido klausimas. Ar čia jūsų šalis tikrai jau padarė ir pasakė viską, ką gali ir privalo?
- Kai ES nutarė pradėti derybas dėl narystės su Turkija, armėnų klausimas nebuvo kliūtimi Turkijos kelyje, kadangi su pačiais narystės kriterijais tai niekaip nėra susiję. Į Turkijos ir ES derybų dienotvarkę šį klausimą pamėgino įtraukti kai kurie bendrijos nariai - per Europos Parlamentą. Mes su tuo negalime sutikti, nes pradžioje šis klausimas net nebuvo keliamas.
Kai kurios ES priklausančios šalys mėgina paskatinti Turkiją ir Armėniją normalizuoti tarpusavio santykius. Kaip valstybė, Turkija taip pat yra pasirengusi normalizuoti šiuos santykius, bet tai nereiškia, kad mes esame pasirengę daryti tai bet kuria kaina.
Dėl tragiškų įvykių, kurie vyko Didžiojo karo metu, 1915-taisiais, reikia atsigręžti į istoriją atidžiau. Grįžkime į XVIII a. Jau nuo to laiko, tarp Osmanų imperijos ir Rusijos vyko nemažai karų. Rusijos imperija tuo metu vis stiprėjo ir siekė prasiveržti link Viduržemio jūros. Tam jai reikėjo užgrobti teritorijas, eliminuojant Osmanų imperiją, kurią nutarta silpninti. Viena iš silpninimo krypčių buvo etninių bendrijų Balkanuose kurstymas. Dirva nacionalizmui kurstyti, po Prancūzijos revoliucijos, buvo paranki. Be Balkanų tautų, Rusija prieš Osmanus taip pat kurstė ir krikščionis stačiatikius.
Dera prisiminti, kad dėl to buvo kilę nemažai karų su Rusija, Austrijos – Vengrijos imperija, mes praradome nemažai teritorijų. Galiausiai, visos šios kovos peraugo į Didįjį karą. Juk šūviai Sarajeve, paleisti į princą Ferdinandą, tebuvo tik pretekstas. Karui prasidėjus, Rusijos imperatorius pamanė, kad momentas prasiveržti iki Viduržemio jūros – tinkamas. Turkijos ir rusų kariuomenės susikovė rytų Anatolijoje. Čia Rusija pasitelkė vietinius armėnus, apginklavo juos, tiekė įrangą ir amuniciją. Turkijos armija atsidūrė tarp dviejų ugnių – fronte puolė rusai, į nugaras šaudė ir kaimus puldinėjo armėnų sukilėliai. Vyriausybė nutarė iškelti armėnus į pietus. Šio perkėlimo metu buvo susidūrimų tarp armėnų ir turkų kaimų gyventojų. Žuvo ir nukentėjo daug žmonių, tačiau ne tik armėnų. Tai labai tragiški ir liūdni įvykiai. Čia prisidėjo ne tik kovos, bet ir maisto trūkumas, ligos. Tiesiog negalime sutikti su genocido sąvoka, nes tai labai aiškus teisinis terminas. Pagal galiojančias tarptautines konvencijas jis reiškia, kad siekiama sunaikinti visą rasę. Būtent šito ir nebuvo, jei kalbame apie minėtus įvykius. Armėnai, kurie gyveno šalies vakaruose ar Stambule, išvis nebuvo kaip nors liečiami. Stebina ir pateikiami skaičiai – neva buvo nužudyta 1,5 milijono armėnų, bet Anatolijoje jų išvis gyveno tik 600 000. 2005 metais Turkijos vyriausybė pasiūlė Armėnijai sudaryti jungtinį istorikų komitetą ištirti tai, kas iš tiesų įvyko 1915 m. Tai buvo geranoriškas pasiūlymas išspręsti šį klausimą. Tačiau Armėnijos vyriausybės iki šiol nėra atsiliepusi į jį.
- Grįžkime į dabartį. Kaip vertinate įvykius kaimyniniame Irane? Ar tikėtina, kad jūsų kaimynai pasuks modernizavimosi keliu, kaip tai padarė Turkija? Kaip galima paskatinti šį procesą?
- Manyčiau, reiktų grįžti į Šacho valdymo laikotarpį ir pripažinti, kad buvo padaryta nemažai klaidų. Tų klaidų pagimdytas dabartinis Irano režimas mėgina atsiverti Vakarams ir likusiam pasauliui, tačiau daro tai labai lėtai. Geriausia yra pasikliauti vidiniais šalies faktoriais, kurie skatina laisvėjimą. Sankcijos ir spaudimai iššauks priešingą reakciją. Iranas nėra ta šalis, kurią galima paveikti tokiu būdu. Geriausia leisti Iranui pačiam judėti link liberalesnio režimo. Pats Iranas yra reikalingas Vakarams ir mums. Pavyzdžiui, tiesti Nabucco dujotiekį bei užtikrinti Europai alternatyvius dujų tiekimus.
- Jungtinės Amerikos Valstijos nuolat ragina ES priimti Turkiją. NATO nare šalis yra jau seniai. Ar galite teigti, kad partnerystė su JAV yra istoriškai lengvesnė, nei su ES?
- Taip, kai stojome į NATO, puikiai suvokėme, kad JAV yra vienintelė galybė, galinti palaikyti balansą ir būti atsvara Rusijai. Būtent NATO kontekste santykiai su JAV tikrai visada buvo labai geri, tačiau tikrai nepasakyčiau, kad mėginame lyginti ar kažkaip rinktis tarp gerų santykių su Europa ar JAV. NATO viduje dirbame visi kartu, kad palaikytume taiką pasaulyje.
