JAV užtikrina Teheranui, kad pasirašius susitarimą Iranas vėl galės parduoti savo naftą. Irano naftai dešimtmečius buvo taikomos JAV ir sąjungininkų šalių sankcijos. Kitos ekonominės sankcijos bus panaikintos, jei Teheranas ir Vašingtonas po 60 dienų derybų etapo susitars dėl galutinio taikos susitarimo.
Memorandume taip pat kalbama apie Iranui skirtą „mažiausiai 30 mlrd. dolerių“ (beveik 260 mlrd. eurų) atstatymo ir plėtros fondą. Jo įsteigimas taip pat siejamas su galutiniu susitarimu. Vašingtonas neketina finansiškai prisidėti prie fondo, sakė JAV atstovas.
Aukštas JAV vyriausybės atstovas pieš tai iš esmės patvirtino anksčiau žiniasklaidos paskelbtą dokumento tekstą. Susitarimo tikslas yra „nedelsiant ir visam laukui nutraukti karines operacijas visais frontais, įskaitant Libane“. Po susitarimo pasirašymo daugiau negali būti tarpusavio karinių operacijų.
Abi karo šalys, be to, remianti tekstu, įsipareigoja „gerbti viena kitos suverenumą ir teritorinį vientisumą ir niekaip nesikišti į kitos valstybės vidaus reikalus“. Be to, jos įsipareigojo „pradėti derybas, kurių tikslas per daugiausiai 60 dienų pasiekti galutinį susitarimą“. Tiesa, šis terminas gali būti pratęstas abipusiu sutarimu.
Apie tai, „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja Geopolitikos ir saugumo studijų centro vadovas Linas Kojala ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Giedrius Česnakas.
Kodėl Hormūzo sąsiauris svarbus pasaulio naftos rinkai
Kokie lūkesčiai dėl Hormūzo sąsiaurio, kas apie tai kalbama?
L. Kojala: Išties, ir čia, aišku, reikia suprasti, kad Iranas to Hormūzo sąsiaurio neblokavo, tiesiog dramatiškai padidino riziką bet kokio laivo praplaukimui, ir ta rizika savaime neišnyks, ir dėl potencialiai ten esančių minų, ir dėl to, kad bet kada gali atsinaujinti Irano režimo siekiai pademonstruoti, kad be tiesioginio Irano režimo pritarimo laivai tiesiog negalės plaukti.
Tai šiuo atveju pats optimistiškiausias scenarijus kalba, iš esmės, apie grįžimą į status quo, kuris buvo iki karo, nes iki tol Hormūzo sąsiauris buvo teorinis Irano ginklas, kuris niekada nebuvo praktiškai panaudotas, ir laivai galėjo plaukti nekliudomi ir be jokių papildomų mokesčių, kaip ir dera pagal tarptautinę teisę.
Dabar tai nebėra savaiminė duotybė, ir, aišku, Iranas tą ginklą išlaikys ir ateičiai. Kitaip tariant, jeigu situacija eskaluosis, tikėtinas pirminis Irano atsakas vėl bus rizikų didinimas laivams, ir tokiu būdu tikėjimasis, kad tai sukels globalios ekonomikos pasekmes, padidins infliaciją ir paskatins Vakarų šalis atsitraukti – kažkuria prasme mes ir matome tą rezultatą, nes jeigu kažkas yra nuspėjama prezidento Donaldo Trumpo elgesyje pastarosiomis savaitėmis, tai yra labai intensyvus noras neatnaujinti karo veiksmų.
Nepaisant daugybinių raginimų tą daryti, nepaisant tikrai ilgą laiką strigusių derybų, nepaisant to, kad dabar situacija išlieka neapibrėžta, prezidentas Donaldas Trumpas nusprendžia nenaudoti gausiai sutelktų karinių pajėgų naujam eskalacijos etapui, pavyzdžiui, įtraukiant galbūt ir jūrų pėstininkų komponentą ar kitas priemones, kurios iki šiol nebuvo panaudotos. Akivaizdu, jog jis nenori prisiimti su tuo susijusių didelių rizikų, ypatingai, be abejo, tikėtinų papildomų nuostolių Jungtinių Amerikos Valstijų pusėje ir galimų karių žūčių.
Tai šia prasme, aišku, spaudimas, kuris Iranui išliks, nes amerikiečiai pajėgų atitraukti neketina, jis tą tokį politinį patikimumą šiek tiek yra praradęs, nes ganėtinai sunku būtų įsivaizduoti, kad, tarkime, po 60 dienų – ir tai neskamba kaip galutinis terminas, tai yra labiau tarpinis terminas, ir panašu, abi pusės jau ir dabar konstatuoja, kad tai yra toks pirmas etapas, bet jis gali būti pratęstas – bet kuo toliau laikas eis, tuo sunkiau tikėtis, bent jau iki vidurio kadencijos rinkimų, kad ta karinio spaudimo priemonė gali būti taip lengvai aktyvuojama iš Jungtinių Amerikos Valstijų pusės. Turiu omenyje intensyvius, plačiai aprėpiančius karo veiksmus, ne galbūt pavienius smūgius, kurie gali būti tos situacijos realybė net ir nesugriūnant paliauboms.
Iranas Hormūzo sąsiaurį išlaikys kaip spaudimo Vakarams įrankį
Profesoriau Česnakai, kaip vertinate galimą Hormūzo sąsiaurio atvėrimą: kokią įtaką tai turėtų pasaulinei energetikai, naftos ir dujų laivybai bei kainoms? Ar pagrįsti lūkesčiai, kad atsistačius laivybai „Brent“ naftos ir degalų kainos pradės mažėti, turint omenyje, kad Iranui Hormūzas išlieka strateginis spaudimo įrankis, o Donaldas Trumpas patiria spaudimą kuo greičiau spręsti šią krizę?
G. Česnakas: Sakyčiau, aš skirstyčiau pasekmes į tiesiogines ir netiesiogines. Jeigu imti tiesiogines, Irano interesas yra, kad baigtųsi jam blokada ir jis galėtų vėl prekiauti nafta ir be abejo, kad tai bus iš karto įrašyta į bet kurį susitarimą, nes tiesiog Irano režimui reikalingos pajamos, o vienintelės pajamos yra iš naftos eksporto, be kurių jis labai sunkiai išgyvena.
Problema yra ta, kad gali būti deklaruotas Hormūzo sąsiaurio atvėrimas, bet faktinis atvėrimas priklauso nuo draudimo kompanijų. Ar jos imsis drausti laivus ir kokias maržas taikys plaukiantiems, jeigu ten nebus išminuotos minos ar kiti dariniai, kurie gali sukelti žalą? O tam, kad išminuoti, tai irgi užtruks tam tikrą laiką. Aišku, judėjimas galbūt per Irano teritorinius vandenis, kurių neminavo, veikiausiai bus, bet jis bus ribotas ir tam visam procesui gali prireikti šiek tiek laiko.
Mes irgi darome tokią prielaidą, kad čia jau tas Hormūzo užvėrimas bent jau tam laikui, kuris buvo dabar, atrodė taip labai tragiškai. Šiaip, tiesą sakant, 100 ar 110 dol. už naftos barelį yra, su šiuolaikine infliacija, ne taip jau daug, nes priminsiu, kad 2008 metais, be jokio Hormūzo sąsiaurio užvėrimo, nafta kainavo beveik 150 JAV dol. – vadinasi, mes gyvename pigiau negu 2008 metais. Tačiau ką Hormūzo sąsiauris apskritai ir šitas karas parodė – kad vyks dar intensyvesnis persiorientavimas link tos atsinaujinančios energetikos ar kitų energijos rūšių.
Čia mes matysime dar įdomesnį geopolitinį žaidimą – Kinijos reikšmė augs, nes reikės baterijų, reikės vėjo jėgainių, saulės ar branduolinių jėgainių, tai vadinasi, šitų elementų poreikis didės, nes su Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą, sankcijų įvedimu ir siekiu mažinti priklausomybę Europoje, o dar ir su Hormūzo užvėrimu, buvo aiškiai parodyta, kad priklausomumas nuo neprognozuojamų režimų yra labai pavojingas ekonomikai ir socialiniam tvarumui, bendrai tarptautiniam ir ekonominiam saugumui.
Vienintelis būdas tą tvarumą užsitikrinti yra atsinaujinanti energetika, o ją atsinaujinant, žinant, kur gaminama daugiausia komponentų, vėl potencialiai augs Kinijos vaidmuo ir priklausomybė nuo Kinijos energetikos srityje paraleliai.
Visos laidos klausykite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
