Prieš tai Lazdijuose žmones telkė Remigijus Žemaitaitis – anksčiau kėlęs abejonių dėl poligono, dabar tikinantis, kad esmė ne „už“ ar „prieš“, o kompensacijose. Susitikimai įvyko, bet ar jie iš tiesų nuramino įtampą?
Apie tai, „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja komunikacijos ekspertai: Mindaugas Lapinskas ir Linas Kontrimas.
Ar apskritai tokie masiniai susitikimai su žmonėmis kada nors pasiteisina, kai yra tokia kiršinanti tema, kai žmonės jau atrodo turi savo pažiūras? Ar įmanoma jas pakeisti, kai vyksta masiniai susitikimai?
L. Kontrimas: Aš nežinau, kas kariuomenei, ministrui ir prezidentui rašė komunikacinius pasiūlymus šia karšta tema. Man atrodo, kad niekas, nes susidaro toks vaizdas, jog tiesiog iš jėgos pozicijos ir iš suvaidinto dėmesio pozicijos bandoma bendrauti su žmonėmis.
Man yra tekę gyvenime, dar dirbant versle, turėti ne vieną ir ne du didelių krizių atvejus: ir chemijos gamyklų statybas, ir „Chevron“ atvejį, su kuriais man teko dirbti. Pirmas fundamentinis dalykas yra tas, jog žmonių negalima laikyti antrarūšiais – jų negalima stumdyti taip, kaip tu susigalvojai savo, kaip politikos darytojo, galvoje už saugių langų.
Dabar nesukdamas daug giliau, aš atsakysiu į jūsų klausimą taip: tai, ką jie turėjo padaryti užvakar, jie daro dabar ir bando vaidinti, kad tai yra gerai, kad tai yra normalu – ne, tai nėra normalu. Jie tiesiog, žinote kaip yra, jeigu dar atvažiuotų, nusiimtų kepurę ir pasakytų: „Atsiprašome, tikrai visiems stresas, įtampa“ ir taip toliau, bet pažiūrėkite, kokiais tekstais jie kalba su žmonėmis.
Finalas, aišku, jau ir taip įbridus į pakankamai nemalonią situaciją, pažiūrėkite, ką jie daro: jie paima ir pradeda siūlyti į susitikimą registruotis. Aš suprantu, kad tai yra iš baimingumo, nes bijoma pamatyti galbūt ne vien vietinius, bet bijoma pamatyti tuos žmones, kurie yra įsižeidę ir galbūt net įsiutę. Tai koks čia dabar lazaretinis komunikacijos formatas?
Aš žinau tik tiek, kad tokiais būdais yra labai sėkmingai kuriamos krizės, o kadangi čia vis dėlto ateina valstybės mašina į žmonių kiemą, tai blogiausia yra tai, kad žmonės iš principo šitai jėgai atsispirti niekaip kitaip nebegali, kaip tik nusivylimu ir riksmais.
Kaip geriau daryti politikui: ar susitikti su protestuojančiais balsais, kai kameros viską fiksuoja, ar geriau to apskritai nedaryti ir nedalyvauti? Arba, pavyzdžiui, prezidento atveju, jeigu jis būtų važiavęs pasibelsti į duris Kapčiamiesčio gyventojų ir su skirtingais gyventojais pasikalbėjęs?
L. Kontrimas: Puikus jūsų paskutinis sakinys. Dabar parodykite man, koks čia yra tas politikas karalius Lietuvoje, kuris negali šlapintis batų užlipęs ant sniego? Kas pasikeitė, kad staiga tu gauni riboto laiko mandatą ir staiga užauga ne plaukai, o karūna?
Žinoma, kad pirmas etapas ir yra paprastai tuose atvejuose, kai gali skilti krizė, tai pirmiausia yra zonduojama, vaikščiojama per taškinius susitikimus, renkama informacija apie nuotaikas, apie žmogų. Pristatomi akis į akį tam tikri dalykai, kurie gerokai vėliau, gali būti pristatomi arba kalbamasi salėse. Jie visą šitą praleido, suprantate?
Kaip jūs įvertintumėte tą Kapčiamiesčio visą problematiką?
M. Lapinskas: Tai priklauso nuo to, ko mes tikimės iš politikų. Vieni žmonės iš politikų tikisi vaikystėje negautos mamos arba tėvo meilės ir dėl to nori, kad būtų begalė empatijos, kaip iš kokių kunigų, psichologų ar dar ko nors, o kiti tikisi sprendimų – aš labiau iš politikų tikiuosi, kad jie, kadangi mes juos išsirinkome, turi spręsti problemas.
Krašto gynyba yra viena iš temų, kurios reikalauja sprendimų, ir jie turi išspręsti to poligono klausimą. Man atrodo, čia kaip tik yra atvirkščiai. Faktas yra tas, kad sprendimas dėl poligono yra 90 proc. priimtas ir kad jo tikrai niekas niekur neperkels, dėl to tai reikėtų tiesiai šviesiai ir pasakyti: sprendimas dėl poligono yra priimtas ir mes galime kalbėti apie tai, kokiu būdu, kas yra teisinga ir kokie yra interesai, kaip žmonėms už tai atlyginti, nes dabar kas gavosi, tai nesuprasi: iš pradžių neva leido sau sudvejoti, iš pradžių tai neaišku, maždaug kaip žmonės nuspręs, taip ir bus.
Politiškai žvelgiant, pone Kontrimai, vėlgi prezidento visa ta taktika, kurią jis bandė daryti: ar yra jam naudos apskritai imtis lyderystės šituo klausimu? Ar gal kaip tik prezidentui nereikėtų į tokią temą taip labai automatiškai persikelti, nes turbūt pakyla ta tema jau tada ir iki nacionalinio lygmens, kai galėtų viskas galbūt būti aplink bendruomenę?
L. Kontrimas: Kita vertus, ši tema ir yra nacionalinė. Mes kalbame tokiu metu, kada apsimetame, tarsi būtume dabar 1994–1995 metais, o iš tikrųjų yra visai kita situacija.
Aš manau, kad būtų pagaliau sveika, jeigu prezidentas bent kažkur imtųsi iniciatyvos ir tą iniciatyvą nuo pradžių iki galo parodytų ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. To mes, galbūt aš sakyčiau, tikisi ne tik jo rinkėjas arba jį mėgstantis dabar, nes jo rinkėjų jau kaip ir nebereikia būtų, nebent jis eis su kokia partija, metęs prezidento postą, į rinkimus, bet to tikisi visuomenė iš jo.
Tai aš sakyčiau, kad ši tema buvo kaip niekas kita labai naudinga prezidentui ją čiupti pačioje pradžioje ir kažkiek susigrąžinti savo lyderystę, kurios, žiūrėkite, vis labiau stokojama. Tai mano atsakymas vienareikšmiškas, kad taip, šita tema galėjo būti jam visai neblogas laiptelis sugrįžti į taką. Galėjo būti, bet netapo.
Visos laidos klausykite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
Pinigų plovykla čia, o ne piligonas !
