Penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė ką tik prabėgo krosą ir pradeda fechtavimo treniruotę. 2012-aisias Londone laimėjusi auksą sportininkė neslepia besitreniruojanti neramia širdimi. Reformuojant Lietuvos sporto finansavimą atsisakyta Olimpinio sporto medicinos centro. Išformavus jį olimpiečius prižiūrėję gydytojai, kineziterapeutai ir masažuotojai liko be darbo, o aukščiausio lygio mūsų sportininkai – be medikų priežiūros.
„Turėjom savo medikus, turėjom masažistus, kineziterapeutus, buvo sutarta dėl nemokamo mūsų sveikatos patikrinimo. Viskas buvo vienoj vietoj, buvo labai išvystyta ta sistema ir tikrai jinai labai daugeliui padėjo mums, tačiau dabar viso to mes netekom ir dabar viskas lieka federacijoms“, - sako olimpietė penkiakovininkė Laura Asadauskaitė.
Dar visai neseniai prilipę prie televizorių ekranų visa Lietuva sekė, kaip irkluotojai Mindaugas Griškonis ir Saulius Ritteris Rio de Žaneire vykusioje Olimpiadoje išplėšė sidabrą. Intensyviai besitreniruojantys vyrai skundžiasi esantys visiškai pasimetę. Sporto medikai mūsų olimpiečiams padeda atsigauti ne tik po ligų, traumų, bet ir po didelių krūvių. Tiek treniruojantis, tiek olimpiadų metu.
„Mes kitaip negalim atsigaut. Įsivaizduojat, mes kartais turim per parą po du maksimalius startus. Išsikrauni, vėl reikia atsigaut, turi parą laiko, kad vėl organizmas atsigautų. Tai mediko darbas yra palengvinti organizmo tą atsistatymą, kuris įvyksta per tą parą laiko. Su kineziterapeutu darom įvairius pratimus, masažuoja, kitaip sakant, mus kuo greičiau vėl pastato ant kojų, kad vėl galėtume kitą dieną kovoti“, - aiškina olimpietis irkluotojas Mindaugas Griškonis.
Kad sporto medikai svarbūs, pritaria ir Tautinio olimpinio komiteto vadovė, 2000-aisiais pati laimėjusi olimpinį auksą, Daina Gudzinevičiūtė.
Taigi kodėl olimpinius medalius skinantys aukščiausio lygio sportininkai liko be jiems tuos medalius pasiekti padedančių medikų?
„Jie nelieka, jie turi tuos medikus. Ir tie medikai dar niekur nedingo. Bet iš tikrųjų tie medikai turėtų rasti su sportininku, per sportininką, sporto šakos federaciją, o ne per Olimpinį centrą, kaip buvo iki šiol. Tai reiškia, aš ir sakau, turi spręsti sporto šakos federacija“, - tvirtina Kūno kultūros ir sporto departamento direktorius Edis Urbanavičius.
Šią sporto medikų finansavimo reformą sumanęs Kūno kultūros ir sporto departamentas tikina siekiantis, kad sportininkai galėtų naudotis tų pačių medikų paslaugomis, tik keičiamas mokėjimo principas.
Kalbinti federacijų vadovai viešai pasisakyti nenori, esą juk ir toliau dirbti su Kūno kultūros ir sporto departamentu teks, tad ką čia pašokinėsi, tačiau tikina, kad pagal naują skaičiavimą jiems skirtų pinigų vos sportinei veiklai užteks, tad ką kalbėti apie medikus.
Išformuojant Olimpinį sporto medicinos centrą aukščiausio lygio sportininkus prižiūrėjusiems medikams pasiūlyta pereiti į greta esantį bendrai visais sportininkais besirūpinantį Sporto medicinos centrą. Tačiau pereiti į jį medikai neskuba. Pasak į kamerą nenorėjusių kalbėti specialistų, priežastis paprasta – į sporto centrą jie neva kviečiami, tačiau papildomų pinigų algoms sporto centrui neduota. Sporto medicinos specialistai bijo, kad mūsų olimpiečius prižiūrėjusius ir bedarbiais tapusius medikus išgraibstys svetimi.
Federacijos savo ruožtu piktinasi, kad įvedus naują pinigų skaičiavimo tvarką gavo mažesnį finansavimą. Kūno kultūros ir sporto departamentas tikina, kad bendrai sportui pinigų nesumažėjo – tiesiog vienos federacijos gavo mažiau, kitos – daugiau. Gautas krepšelis priklauso nuo federacijos ir jos sportininkų pasiekimų.
Taigi kol federacijos skundžiasi per menku finansavimu, o departamentas jas šokdina labiau stengtis, realybė lieka paprasta – mūsų olimpiečiai sporto medikų neturi. Tiesa, neilgai trukus federacijos dar gaus pinigų iš Tautinio olimpinio komiteto. Tačiau nors federacijos baidosi, joms vis tiek bus palikta rūpintis medikais savo sportininkams.
Plačiau apie tai – TV3 reportaže.
