Per 16 nepriklausomybės metų streikas Lietuvoje įvyko tik vieną kartą, 2001-aisiais. Ydingi teisės aktai streikus Lietuvoje daro neįmanomais. Nesutinkantys veltui dirbti vyresnio amžiaus žmonės kenčia sukandę dantis, o jaunimas streikuoja kojomis ir emigruoja, rašo „Kauno diena“.
Per 16 metų mūsų valstybės nepriklausomybės metų streikas įvyko tik vieną kartą, 2001-aisiais. Jį surengė didesnių atlyginimų reikalavę „Vilniaus autobusų parko“ ir „Vilniaus troleibusų parko“ darbuotojai.
Streiką specialistai vadina nepageidaujamu kraštutinumu, kurį beveik visuomet lydi didžiuliai nuostoliai bei išaugusi įtampa.
„Bet koks civilizuotas susitarimas, net nevisiškai kokybiškas, yra kur kas geriau, negu streikas“, - tikino Lietuvos pramoninkų konfederacijos viceprezidentas Jonas Guzavičius.
Tuo tarpu Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Aldona Jašinskienė tvirtina, kad Lietuvoje darbuotojų teisė streikuoti yra taip suvaržyta procedūrinių ir materialinių normų, kad net visiškai įspeisti į kampą žmonės nesiryžta tokioms akcijoms.
„Šviežiausias pavyzdys – „Alytaus tekstilė“. Kai penketą mėnesių ten algų negaunančios moterys pareiškė metančios darbą, joms buvo pagrasinta, kad streiko atveju turės atlyginti šimtatūkstantinius nuostolius. Vokiečiai nesupranta, kaip taip gali būti. Jei jų šalyje koks nors darbdavys mėnesį nesumokėtų atlyginimo, darbuotojai galėtų namuose laukti, kol su jais bus atsiskaityta ir netgi per teismą išsireikalauti kompensacijos už tą laiką, kurį nedirbo.
Lietuvoje nesutinkantis veltui dirbti žmogus privalo pats siekti, kad būtų sukurta darbo ginčų komisija, kuri išnagrinėtų skundą, ir tik po to mėginti savo teises ginti teisme.
Priešingu atveju jo veiksmai būtų prilyginti pravaikštai. Mechanizmas toks griozdiškas ir atgrasus, kad vyresnio amžiaus sulaukę žmonės sukandę dantis kenčia. Tuo tarpu jaunimas į viską spjauna ir važiuoja dirbti į užsienį. Galima sakyti, kad jie streikuoja kojomis“, - konstatavo A. Jašinskienė.
