Išmoka mažiausiai pašalpų
Kai apie Josvainių seniūno kovos su veltėdžiais žygdarbius garsas paskido už seniūnijos ribų, suskubome pasidomėti, kaip gi pavyko šioje seniūnijoje pasiekti tai, kas, atrodytų, pratiškai neįmanoma – seniūnijoje neliko darbingų „pašalpinių“.
Pats seniūnas A. Sirvidas kuklinasi ir savo komandos pasiekimų nesureikšmina pabrėždamas, kad kolektyvas tiesiog dirba savo darbą.
„Nemanau, kad mūsų seniūnija darbo su pašalpomis klausimu kažkuo ypatinga ar išskirtinė – tiesiog darome tai, ką privalome daryti, tai, ką esame įpareigoti atlikti. Žinoma, džiaugiamės, kad pavyko pasiekti gerų rezultatų – seniūnijoje gaunančių socialines pašalpas žmonių skaičius ženkliai sumažėjo – esame vieni pirmaujančių rajone pagal mažiausią sumą išmokėtų socialinių pašalpų. Tačiau, tikriausiai, tai gali pasiekti bet kas, svarbu, kad būtų iniciatyva“, – kuklinasi Josvainių seniūnas.
Vietoj pašalpų siūlo darbą
Pašnekovas neslepia, kad jokių ypatingų priemonių ar metodų kovoje su veltėdžiais pašalpų prašytojais nesiėmė – tai tebuvo darnios komandos atkaklus darbas.
„Kiekvienam besikreipiančiam į seniūniją dėl pašalpos, jei tik asmuo gali dirbti, pirmiausiai siūlėme ir toliau primygtinai siūlome susirasti darbą. Kartais net ir konkrečią darbo vietą nurodome.
Mūsų seniūnijoje tikrai netrūksta darbo vietų – turime net keletą maisto pramonės gamyklų, štai neseniai didžiuliai modernūs šiltnamiai atsidarė, gausu įvairių kitų įmonių, ūkininkų – čia visada reikalingi tiek paprasti, tiek kvalifikuoti darbininkai. Gal dėl to mums bedarbių ir pašalpas gaunančių žmonių gretas retinti yra lengviau“, – sako A. Sirvydas.
Veltėdžių nėra
Darbingų „pašalpinių“ gvardijos mažinimas – tai ne vien mokesčių mokėtojų pinigų, suneštų į valstybės biudžetą, tikslingo paskirstymo klausimas, bet ir socialinės atskirties, sklandesnės integracijos į visuomenę dalykas.
„Mūsų seniūnijoje, kaip tikiu ir daugelyje kitų, pašalpas metai iš metų gaudavo dažniausiai tie patys žmonės, kurie gali dirbti, bet juos nugali potraukis žalingiems įpročiams ar šiaip tinginystė.
Rajone darbo vietų tikrai yra, gaila tik, kad ne visada noro dirbti atsiranda. Juk pašalpų prašo kaskart tie patys – apsuka ratuką – trumpalaikis darbas–darbo birža ir vėl socialinių pašalpų prašosi. Mes tokiems lengva ranka jų stengiamės nedalinti – labiau juos kontroliuojame. Kalbamės, diskutuojame, siūlome darbus. Na kaip dabar čia bus – sveikas, stiprus, darbingas žmogus gyvens iš pašalpų – neturi taip būti – jie privalo dirbti!
Tie sistemingai vengiantys darbo ir prašantys pašalpų – tikrai piktina, atsibodo toks jų požiūris! Kodėl vieni dirba, vargsta, o kiti nieko nedaro?
Tad dabar, praėjus porai metų itin atsakingo pašalpų skirstymo darbo, džiaugiamės, kad su daugeliu tokių žmonių pavyko susitarti – kas gali, tas pragyvenimui užsidirba pats. Nors buvo visko – vieni išsisukinėjo, kad jiems tai tą ar aną skauda – nukreipėme į gydymo įstaigą, kitiems dar kokių trikdžių, neleidžiančių dirbti atsirasdavo. Džiugu, kad su kiekvienu diskutuojant, ieškant išeičių jas pavyko rasti – tie, kas gali dirbti – dirba“, – darbo rezultatais patenkintas seniūnas.
Tik tam, kam reikia
Žinia, kad nedideliuose miesteliuose ir kaimuose žmonės vieni apie kitus nemažai žino, tad nelegalaus darbo faktą nuslėpti sudėtinga.
