Apie tai laidoje diskutavo klinikinis psichologas, psichoterapeutas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkas Julius Burkauskas ir Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentas Umberto Masi.
Ar draudimas yra beveik neveiksmingas?
Australų sociologinė nuotrauka parodė, kad beveik 2/3 jaunimo naudojasi socialiniais tinklais ir gana nesunkiai apeina šitą draudimą. Ar tai rodo, kad jis yra mažai veiksmingas?
J. Burkauskas: Visų pirma, manau, kad tai yra labai stipri valstybinė žinutė tiek jaunimui, tiek tėvams, tiek didžiosioms kompanijoms, kurios yra atsakingos už tai, kaip vaikai prieina prie to, ką ir kiek naudoja. Vienas tikslas yra pasiektas, žinutė stipriai išsiųsta ir tai yra veiksminga. Australija tai padarė pirmoji. Žinoma, pamokomis, kurias išmoks, australai pasidalins su visu pasauliu ir žmonės.
Sprendimų priėmėjai aktyviai šiuo metu stebi Australijos pavyzdį ir kiek jis bus sėkmingas. Pirmieji skaičiai ir atliktas tyrimas rodo, kad tam tikrų sprendimų įgyvendinimas vis dėlto turi būti atliktas. Reikia kiek įmanoma labiau padėti jauniems žmonėms, kurie susiduria su tokiu turiniu, kuris, galbūt, yra jų amžių neatitinkantis.
Kodėl draudimas nepasiteisino?
U. Masi: Aš manau, kad yra sudėtinga dabar daryti išvadas, ar veikia, ar neveikia šita priemonė. Reikėtų pasakyti, kad nors Lietuva siūlo riboti prieigą prie socialinių medijų iki 16 metų asmenims, vienokiu ar kitokiu atveju yra reikalingos papildomos priemonės.
Mes turime pastebėti ir įvertinti, kad turėjimas išmanaus įrenginio jau yra praktiškai natūralus dalykas didžiajai daliai ir jaunų, ir vyresnių piliečių. Taip pat mes turime stebėti ir įpročius bendrąja prasme, kaip mes kaip visuomenė veikiame. Turbūt didžioji bėda, ar viena iš jų, ką mes galime konstatuoti ir vertinti, yra ta, kad nebūtinai visuomet yra alternatyvų.
Socialinių medijų teikiamos galimybės laisvalaikiui, sakyčiau, užima didelę vietą jaunų žmonių ir ne tik jaunų žmonių kasdienybėje. Antra yra tai, kaip mes veikiame ir sąveikaujame. Ką turiu omenyje sakydamas sąveikaujame? Deja, neteko girdėti naujesnių tyrimų apie tai, kiek laiko tėvai praleidžia su savo vaikais. Anksčiau šitas skaičius buvo labai mažas.
Tai, manau, indikuoja kelis dalykus. Žinoma, mes turime ieškoti visuminių atsakymų į tai, kaip užtikriname saugumą skaitmeninėje erdvėje jaunų žmonių, vaikų. Lygiai taip pat, kaip mes siekiame, kad mūsų jaunieji piliečiai galėtų būti visavertiški visuomenės gyventojai. Turbūt net nereikia diskutuoti, bent mano subjektyvia nuomone, apie žalą, kurią daro socialinės medijos.
Australijoje visi draudimai irgi gana nesunkiai apeinami. Paaugliai sako, kad jie apkeičia gimimo datas, naudoja draugų, tėvų dokumentus. Kūrybingi yra jauni žmonės. Kaip jūs manote?
J. Burkauskas: Visų pirma, labai pritariu kolegos anksčiau išsakytoms mintims, kalbant apie bet kokius ribojimus, mes turime matyti visas sudedamąsias problemos dalis. Kompleksiškai turime žiūrėti į šitą problemą. Man atrodo, kad su socialiniais tinklais pakankamai ilgai jauno amžiaus žmonės gyveno savotiškoje izoliacijoje.
Staiga, kai buvo įvesti ribojimai socialinio tinklų, paaiškėjo, kad neaišku ką veikti, kur išnaudoti potencialą, resursus ir investicijas. Be abejonės, tų žmonių, sprendimų priėmėjų, kurie renkasi ribojimus, turi ne tik užtikrinti ribojimus, bet ir sukurti alternatyvias veiklas ir pasiūlymus jauniems žmonėms.
Jeigu mes pagalvotume apie kitas veiklas, finansuotinas iniciatyvas, kaip jaunimo klubus, gyvus organizacijų susitikimus, veiklų aktyvinimą, tai būtų stiprus indėlis, kuris galėtų nukelti dėmesį nuo socialinių tinklų į organizacijų ir gyvų veiklų stiprinimą.
Man atrodo, kad neseniai, mūsų projekto „Bootstrap“ studijos metu, buvo atliktas politikos žemėlapis. Mokslininkai analizavo teisinius dokumentus, kurie parodė, kad vieningo reguliavimo globaliu mastu nėra. Reikalingas susitarimas, kuris į skaitmenines rizikas žiūrėtų per psichikos sveikatos perspektyvą.
Kol mes neturėsime vieningo susitarimo, tai yra dar vienas būdas apeiti sistemą – prisijungti per kitos šalies serverius naudojant VPN ir tau nebėra jokių apribojimų. Jeigu esi Australijoje, naudoji kitos šalies VPN ir gali prieiti be jokių ribojimų.
Globalus susitarimas ir supratimas, kad mes įstatymais turime apsaugoti psichikos sveikatą ir įstatymus kurti per psichikos sveikatos prizmę, yra labai svarbus. Tai svarbu tam, kad mes vieningai sakytume, sutartume ir tai nebūtų tik nacionalinės iniciatyvos, bet jos peraugtų į pasaulines arba bent europines.
Kaip užtikrinti, kad draudimas veiktų?
Kaip tą įgyvendinti? Australų pavyzdys rodo, kad tai nėra taip paprasta?
U. Masi: Reikia atsižvelgti į vieną svarbų momentą. Kai jūs įvardinate Graikiją, artėja ir Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos tarybai. 2027 metais pirmajame pusmetyje pirmininkaus Lietuva, vėliau ateis Graikija. Tai yra svarbu stebėti šitas tendencijas skirtingų šalių.
Kadangi esu Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen jaunimo patarėjų tarybos narys, mes šitą diskusiją esame turėję su komisijos pirmininke. Noriu pastebėti, kad yra tam tikrų probleminių aspektų su pačio draudimo įgyvendinimu. Visi sutinkame, kad yra tam tikros problemos. Tai yra tas lyginimasis perteklinis, bet pasižiūrėkime iš kitos pusės.
Pavyzdžiui, „fear of missing out“. Viena vertus, jauni žmonės, gal kai kurie tėvai didesnį dėmesį skiria tam, kad jų atžalos nesinaudotų socialinėmis medijomis. Jei išmanaus telefono neturi, tai iš karto lyginimasis gali prasidėti. Visi turi tuos išmaniuosius telefonus, o kažkas, pavyzdžiui, neturi.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
