Vienintelis snaiperio paleistas mirtinas šūvis 2001-ųjų lapkritį pakirto anuomet ryškią mūsų šalies sporto asmenybę, Lietuvos bokso federacijos (LBF) vadovą 33 metų Remigijų Daškevičių, pagarsėjusį Daškės pravarde.
Apie Kauno Daškinių lyderio R. Daškevičiaus tragišką žūtį buvo daug rašoma to meto kriminalinių naujienų laikraštyje „Akistata“. Šio laikraščio archyvais remdamiesi pateikiame įdomiausius faktus apie šį sukrečiantį nusikaltimą.
Beje, 2020 m. pareigūnai sulaikė tris įtariamuosius, kurie galėjo prisidėti prie R. Daškevičiaus nužudymo. Tačiau kol kas tyrimas tebevyksta ir atsakymų dar teks palaukti.
Nužudymo aplinkybės
R. Daškevičius buvo nužudytas Vilniuje. Anksčiau už turto prievartavimą teistas R. Daškevičius tuomet buvo 33 metų. Daške vadinto vieno iš Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetų gyvybę nutraukė samdomo žudiko paleista vienintelė kulka.
Ekspertai nustatė, jog R. Daškevičius žuvo nuo vienintelės į jį paleistos kulkos, kuri, kliudžiusi širdį, perėjo kiaurai, per stiklą įskriejo į piceriją ir smarkiai deformavosi.
Ekspertai padarė išvadas, jog į R. Daškevičių šauta maždaug iš 50 metrų atstumo, iš priešais esančio namo antrojo aukšto. Tačiau iš pradžių pareigūnai dar nebuvo nustatę, maždaug iš kokio taško galėjo šaudyti nusikaltėlis, nes nežinoma, į kurią pusę buvo pasisukęs kaunietis.
Kadangi į auką buvo paleistas vienintelis šūvis ir žudikas greičiausiai buvo įsitikinęs, jog jis mirtinas (taikyta į širdį), pareigūnai daro išvadą, jog šauta iš snaiperinio šautuvo su duslintuvu, mat nakties tyloje šūvio niekas negirdėjo.
Tad neabejojama, jog tai užsakyta žmogžudystė. Pasak bylą tiriančių Vilniaus apygardos prokurorų, ši žmogžudystė Lietuvoje neturėjo analogų. Ligi šiol visi nusikaltimai, taip pat ir samdyti, buvo padaryti sprogdinant, šaudant iš pistoletų ar automatų.
„Tai ne lietuvių stilius ir bent žmogžudystės vykdytojo reikia ieškoti Rusijoje“, – sakė tuometinis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius.
Pasak pareigūno, praktika rodo, jog šioje šalyje „šimtaprocentines“ užsakomąsias žmogžudystes, kai reikia nužudyti gerai saugomą arba sunkiai pasiekiamą žmogų, vykdo gerai pasiruošę snaiperiai.
Žvelgiant į liūdnai pasibaigusį Daškės gyvenimą, susidaro įspūdis, kad nuo snaiperio kulkos tuomet negalėjo apsaugoti nei ginkluoti „torpedos“, nei budriai aplinką stebintys asmens sargybiniai, nei garsus vardas kriminaliniame pasaulyje tarptautiniu mastu.
Vienas iš įtakingiausių
Kadaise Kauno kriminalinį pasaulį valdę ir nerašytų banditų taisyklių laikytis vertę šulai – šiandien galutinai išblaškyti. Kauno mafijos legendos Henrikas Daktaras, Egidijus Abarius-Goga, Arikas Pastuškovas atsidūrė už grotų.
Kiti senieji šulai tarsi susitarę įkandin Jono Bielskio pradėjo bendradarbiauti su Policijos departamentu, ėmė uoliai teikti parodymus prieš buvusius bendražygius ir tyliai pasitraukė į pogrindį.
R. Daškevičius, Ramūnas Kuzminas-Ramaškė, Rimantas Ganusauskas-Mongolas, Kęstutis Jurša, Algirdas Žemaitis-Kukas nužudyti per tarpusavio kovas dėl įtakos ir garbės. Būtent R. Daškevičius buvo laikomas viena charizmatiškiausių senosios Kauno mafijos asmenybių.
Tuo metu, kai Daškė buvo laidojamas Petrašūnių kapinėse, tik ką iš įkalinimo įstaigos sugrįžęs H. Daktaras Vilniuje buvo apklausiamas prokurorų. Juos domino Henytės ryšiai su Daškinių vadeiva, jo nužudymo aplinkybės.
Tąsyk Kauno Daktarų autoritetu laikytas H. Daktaras prokurorams atsakė, jog tuo metu, kai jis buvo laisvėje, R. Daškevičius atliko bausmę kalėjime, o kai šį paleido, netrukus jį patį pasodino. Todėl jie nebuvę pažįstami ir niekada neturėję bendrų verslo reikalų.
Tačiau kai kurie surinkti faktai leidžia manyti, kad buvo metas, kai Kaune šie du asmenys ir abiejų sėbrai nuožmiai kovojo dėl vietos miesto kriminalinėje orbitoje.
„Prisiminus anuomet klestėjusias Daktarų ir Daškinių gaujas, galiu pasakyti, kad pastarieji buvo priskiriami ypač aukštai vertinamam nusikaltėlių sluoksniui. Trumpai – tai buvo kitas, gerokai aukštesnis organizuoto nusikalstamumo lygis“, – sakė vienas laikinosios sostinės kriminalinio pasaulio specifiką neblogai išmanantis Kauno apygardos prokuratūros veteranas.
Paskutinės akimirkos
Yra duomenų, kad paskutinę savo gyvenimo dieną, maždaug vidurdienį, R. Daškevičius nuvyko su keliais bičiuliais ir merginomis į netoliese Grigiškių, Stirniuose, esantį prašmatnų viešbutį su pirtimi.
Dabar vieni Daškės bendražygiai tikina, kad jis norėjęs paprasčiausiai išsiperti. Kiti sako, esą šioje pirtyje jis buvęs sutaręs svarbų susitikimą su įtakingais verslininkais bei teisėsaugininkais, kad aptartų svarbų reikalą – prieš kiek laiko buvo sulaikyta kelių milijonų vertės kontrabandinių cigarečių siunta.
Dar gerokai prieš šią „verslo nesėkmę“ R. Daškevičius ir Rolandas Dromantas-Ilgas buvo nutarę galutinai atsiskirti. Vieni Daškės bičiuliai vėliau teigė, kad tuo metu Ilgas tapęs godus ir būdavęs nesukalbamas dalijantis pelną iš cigarečių kontrabandos, o kiti – kad prisilaikęs sveikos gyvensenos ir galutinai užpykęs ant Daškės, nes šis vis dažniau svaigindavosi po kelias paras.
Prieš mirtį nei R. Daškevičius, nei kiti asmenys negalėjo paaiškinti, kas kaltas dėl cigarečių krovinio sulaikymo ir kam reikės sugrąžinti investuotus pinigus.
Konfliktu pasinaudojo veteranai?
Surinkti duomenys teigia, kad į Lietuvos ir Vokietijos pareigūnų sulaikytą stambų 5 milijonų cigarečių krovinį tada buvo investavęs ir jų bendras draugas Valdas Jakutis, kiti to meto žinomi verslininkai bei pareigūnai.
Tuo tarpu žaibiškai praturtėjęs buvęs Daškės partneris Ilgas su senais draugais nepanoro dalytis nuostoliais. Jis per vieną susitikimų tiesiai pareiškė, kad jokių pinigų negavo, ir pasiūlė atstoti visiems laikams. Tai smarkiai įsiutino savus pinigus į šį nesėkmingai pasibaigusį reikalą investavusius R. Daškevičių ir jam ištikimus Daškinių veikėjus, taip pat V. Jakutį ir jo verslo partnerius.
Tačiau kai kurie R. Daškevičiaus gyvenimą neblogai žinoję kauniečiai skeptiškai vertina versiją, kad Daškė buvo nužudytas galbūt dėl konflikto su buvusiu draugu R. Dromantu.
„Šie nesutarimai Kaune buvo daugeliui žinomi. Neatmetu versijos, kad tuo galėjo pasinaudoti ir senieji kriminalinio pasaulio autoritetai. Verta prisiminti, jog prieš mirtį Remyga buvo Nr. 1 Lietuvoje. Mėnuo iki jo žūties iš įkalinimo įstaigos į laisvę sugrįžo naujos tvarkos Kaune išsiilgęs Henrikas Daktaras, kuris savo klestėjimo laikais privengė Daškės“, – „Akistatai“ pasakojo buvęs artimas Daškinių vadeivos bičiulis.
Kad Daktarai jau seniai buvo siekę nugalabyti Daškę, apie tai šių metų vasaros pradžioje žurnalistui prasitarė ir vienas buvęs įtakingas Daktarų veikėjas, šiuo metu prieš H. Daktarą liudijantis Kriminalinės policijos biuro darbuotojams. „Neslėpsiu, kad maždaug 1997 metais aš ir dar vienas šiuo metu parodymus teisėsaugai teikiantis asmuo buvome sulaukę nurodymo nužudyti Daškę“, – sakė buvęs Daktarų atstovas.
Dažnas restorano svečias
Remiantis artimiausių LBF vadovo bičiulių prisiminimais, lemtingą lapkričio šeštadienio pavakarę iš pirties Stirniuose įsilinksminusi R. Daškevičiaus kompanija išvyko į Vilnių. Maždaug 20 valandą prie Vilniaus ir Trakų gatvių sankirtoje įsikūrusio prabangaus italų restorano „St. Valentino“ sustojo šarvuotas Daškės BMW aklinai užtamsintais stiklais.
Iš paskos atvažiavo kuklus, sostinės gatvėse beveik nepastebimas automobilis su ginkluota apsauga. BMW durelės atsidarė, pro jas išlipo išpuoselėtos išvaizdos Daškė. Tamsios spalvos palaidinė ir tokios pačios spalvos kostiuminės kelnės, ant rankos – brangus laikrodis, kaklą puošianti masyvi auksinė grandinė, savimi patenkinta išraiška, pabrėžtinai ryžtingi judesiai – visa tai liudijo, kad šis italų restorano klientas – neabejotinai klestintis žmogus.
Tą vakarą į „St. Valentino“ restoraną Daškę atlydėjo jo draugai Redas Ivanauskas-Lūpdažis, Giedrius Polita ir dvi simpatiškos išvaizdos merginos.
Restorano personalui Daškė buvo gerai žinomas svečias, nes šioje vietoje jis paskutinius 5 metus paskirdavo beveik visus svarbesnius susitikimus su draugais, verslo partneriais, bokso pasaulio žmonėmis.
Dažniausiai Daškė savo šarvuotą BMW pastatydavo prieš įėjimą į restoraną. Vienas iš asmens sargybinių neretai likdavo automobilyje, o kiti įsikurdavo picerijoje arba lauke. Paskutinį vakarą R. Daškevičių lydėjo trys apsaugininkai.
Kulka Daškę perskrodė kiaurai
Kompanija linksmai vakarojo, šnekučiavosi bendromis temomis. Maždaug 23 valandos 8 minutės R. Daškevičius su palyda išėjo iš restorano. Tą vakarą su Daške buvę draugai, kaip vėliau jie pasakojo „Akistatos“ šaltiniui, apmokėjo sąskaitą ir iš restorano į lauką neskubėdami išėjo vienas greta kito.
Kai iki šarvuoto BMW buvo likę keli metrai, netikėtai pasigirdo šūvis...
Net asmens sargybiniai negalėjo apsaugoti LBF vadovo nuo profesionalaus snaiperio kulkos. Vienintelis mirtinas šūvis buvo toks galingas, kad kulka kiaurai perėjo Daškės kūną ir net įstrigo restorano kasos aparate. Po šio įvykio nusikaltimo vietą apžiūrėję policininkai išsivežė ir daiktiniu įrodymu tapusį kasos aparatą. Daškė suklupo greta restorano įėjimo.
Niekas iš jo aplinkos nesuprato, iš kurios pusės pasigirdo šūvis. „Kai kas iš šalia Remygos buvusių vyrų šiandien mano, kad žudikas galėjo šauti net iš pravažiuojančios mašinos“, – svarstė buvęs Daškės verslo partneris. Tačiau tokia Daškinių pateikta versija teisėsaugininkams sukelia kreivą šypseną.
„Įdomu tai, kad reanimobilis su medikais prie restorano atskubėjo praėjus vos daugiau nei minutei po įvykio. Paguldytas į jį Remyga dar kurį laiką buvo sąmoningas, vėliau užgeso. Toks stebėtinai greitas medikų pasirodymas vėliau daugeliui Remygą pažinojusių žmonių sukėlė tam tikrų pamąstymų, kad jo žmogžudystę galėjo kruopščiai suplanuoti ir įtakingi asmenys su antpečiais“, – netikėčiausias Daškės žūties versijas pateikė vienas jo buvusių bendražygių, primygtinai reikalavęs neminėti pavardės.
Iškart po šios žmogžudystės kartu su Daške buvę R. Ivanauskas, G. Polita ir abi merginos sėdo į mašiną ir spruko nuo policijos į greitkelį Vilnius–Kaunas, bet vėliau buvo sugrąžinti į sostinę ir apklausti.
Viena šį įvykį išgyvenusi kaunietė vėliau šių eilučių autoriui prasitarė, kad viskas įvyko taip greitai, kad ji net nesuspėjusi sureaguoti. Simpatiškai merginai, ne sykį triumfavusiai ant pramoginių šokių parketo, ši netikėta R. Daškevičiaus žūtis ir vėliau automagistralėje juos besivejančių policininkų sirenų kauksmas priminė klasikinių Holivudo filmų apie mafiją scenas. „Viskas vyko kaip filme – aš net nespėjau išsigąsti“, – prisimindama to nelemto vakaro įvykius „Akistatai“ kalbėjo kaunietė.
Snaiperis paliko nužudymo įrankį
Tą pačią naktį teisėsaugininkai nustatė, kad profesionalus žudikas, greičiausiai pasamdytas iš Rusijos, buvo įsitaisęs priešais piceriją esančiame viename iš Vokiečių gatvės 15-ojo namo trečio aukšto butų.
Bute, iš kurio snaiperis šovė į Daškę, buvo aptiktas tvarkingai padėtas (kaip vėliau paaiškėjo, iš vienos pakaunės sodybos pavogtas) medžioklinis graižtvinis šautuvas su optiniu taikikliu. Šalia jo – atidarytas plastikinis ginklo dėklas, o ant grindų mėtėsi tūtelė. Atlikęs savo juodą darbą snaiperis paspruko palikęs ne tik ginklą, bet ir neužrakintas buto duris.
„Po kriminalistų atliktos apžiūros buvo akivaizdu, kad nevaržomą gyvenimą mėgęs žudikas šiame bute kurį laiką gyveno be jokių rūpesčių“, – kalbėjo pirmosiomis Daškės žūties tyrimo dienomis dirbę operatyvininkai. Jie taip pat išaiškino, kad šis būstas kone mėnesiui buvo išsinuomotas pasinaudojus suklastotu asmens dokumentu, savininkams skambinta iš vogtų mobiliųjų telefonų.
„Profesionalų darbas“, – iki šiol tokiais žodžiais R. Daškevičiaus nužudymą vienbalsiai komentuoja aukščiausios kvalifikacijos kriminalistai, ypatingas bylas narpliojantys prokurorai.
