Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) spalio 22 dieną priėmė neskundžiamą nutartį, kuria galutinai patvirtino Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) pernai gegužę priimtą sprendimą.Ž. Plytnikas komisijos buvo pripažintas supainiojęs viešuosius ir privačiuosius interesus. Nors valstybės tarnautojas su tokia nutartimi nesutiko teigdamas, kad jam „teismai kelia abejonių dėl savo kompetentingumo“, ir nežadėjo atsistatydinti, po Vyriausybės kanceliarijos teisininkų neigiamų išvadų jis pakėlė rankas. Premjeras Algirdas Butkevičius, gavęs Ž. Plytniko prašymą dėl atsistatydinimo, pateikė prašymą prezidentei Daliai Grybauskaitei VPT vadovą atleisti. Prezidentė prašymą patenkino. Ž. Plytnikas – bene vienintelis dabar jau buvęs valstybės tarnautojas šalyje, kurį nuo pat vadovavimo VPT pradžios persekiojo skandalai. Taip ir neįsiplieskę, jie būdavo iškart užgesinami. Tartum vyrą būtų saugojusios nematomos politinės jėgos.
Po dukros ėmėsi tėvo
2011 metų lapkritį, metus vadovavęs VPT, Ž. Plytnikas ėmėsi reorganizuoti tarnybą. Vienu iš įsakymo punktų jis panaikino savo pavaduotojos Eglės Sakalauskaitės etatą, o vėliau ją visiškai iš tarnybos atleido. Teisę baigęs VPT vadovas savo sprendimo neatšaukė net gavęs pažymą, kad moteris laukiasi. Dėl neteisėto atleidimo iš pareigų ir darbo E. Sakalauskaitė kreipėsi į teismą, mat įstatymas neleidžia nėščių ir vaikus iki 3 metų auginančių motinų atleisti iš darbo, o naikinant etatą tokiu atveju būtina suteikti lygiavertes pareigas.
Paaiškėjus, kad moteris ieškos teisybės, Ž. Plytniko vadovaujama tarnyba smūgį nukreipė į Generalinę miškų urėdiją (GMU), kuriai tuo metu vadovavo E. Sakalauskaitės tėvas Benjaminas Sakalauskas. Pretekstas – urėdijų viešojo konkurso būdu įsigyta technika gaisrams miškuose aptikti. 2011 metais už 44 mln. litų 24-iose Lietuvos urėdijose buvo įrengtos 84 specialios kameros, fiksuojančios gaisrus. Šią sistemą miškininkams įrengė konkurse dalyvavusi „Telekonta“ – miškininkai rinkosi pažangesnę įrangą, nors kita bendrovė siūlėsi panašią įrangą sumontuoti 16 mln. litų pigiau. Tiesa, Ž. Plytnikas pripažino, kad viešųjų pirkimų procedūros buvo organizuojamos be priekaištų, todėl nei tarnybai, nei Valstybės kontrolei nebuvo prie ko prikibti.
Tačiau prikibo: dar žiemai padoriai kailinių nenusimetus, kai miškuose vis dar buvo daug sniego, VPT patikrino, kaip sistema veikia keliose urėdijose, nors puikiai žinojo, kad ji įjungiama tik pavasarį. Ir konstatavo: sistema neveiksminga, nes tyčia miškuose sukeltų gaisrų net nefiksuoja, reaguoja į mašinų stiklų blizgėjimą saulėje, jų sukeltas dulkes, dūmus iš kaminų.
Vėliau nepriklausomi ekspertai ne tik paneigė šias VPT išvadas, bet ir išsijuokė iš tarnybos „žiniuonių“ – pasaulyje dar nesukurta įranga, kuri nustatytų tik gaisrų židinį. Vis dėlto įrangos pirkimo teisėtumą ėmė tirti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT), o Ž. Plytnikas toliau raitojosi rankoves: GMU prašė pateikti duomenis, nesudaryti sutarčių, pasirašė VPT raštą FNTT dėl GMU.
„Kai buvo pučiamas neva nekokybiškos ir brangiai pirktos įrangos burbulas, į mano kabinetą buvo atėjęs Ž. Plytnikas. Pokalbio metu prasitarė – jei mano dukra neieškos teisybės ir atsiims iš teismo prašymą, davė nedviprasmiškai suprasti, kad skandalas bus užglaistytas. Koks gali būti „skandalas“, jei nei VPT, nei kontrolė pirkimuose jokių pažeidimų nenustatė? Nesutikau pasirašyti siūlomos taikos sutarties“, – neslėpė B. Sakalauskas. Jis neatmetė versijos, kad toks Ž. Plytniko apsilankymas panėšėjo į norą susitaikyti jaučiant galimą pralaimėjimą.
Etikos sargų klientas
Praėjusią gegužę VTEK konstatavo, kad Ž. Plytnikas pažeidė viešųjų ir privačiųjų interesų įstatymą, – turėdamas privataus pobūdžio konfliktą su E. Sakalauskaite, priėmė tarnybinius sprendimus dėl jos tėvo B. Sakalausko vadovaujamos GMU. Atleidęs pavaldinę iš tarnybos, visuomenės informavimo priemonėse išsakė abejones dėl jos nėštumo; nedeklaravo aplinkybių, galinčių kelti interesų konfliktą, ir nepateikė aiškiai išreikšto ir dokumentais įforminto nusišalinimo, kai vykdant tarnybines funkcijas kilo būtinybė spręsti klausimus, susijusius su GMU. Būdamas kaltinamuoju baudžiamojoje byloje dėl E. Sakalauskaitės šmeižto, nuolat priėmė sprendimus jos tėvo vadovaujamos įstaigos atžvilgiu: teikė nurodymus bei įpareigojimus GMU, organizavo GMU vykdytų viešųjų pirkimų ir sudarytų sutarčių patikrinimo veiksmus, duodamas pavedimus pavaldiems asmenims, bendradarbiavo su kitomis valstybės institucijomis vykdant GMU veiksmų tyrimą ir pasirašė GMU veiklos vertinimo išvadą. „Faktą, kad Ž. Plytnikas nevengė interesų konflikto, iliustruoja ir ta aplinkybė, kad Ž. Plytnikas plačiai komentavo GMU veiklą visuomenės informavimo priemonėse“, – sakoma VTEK sprendime.
„VPT direktorius Ž. Plytnikas nesutinka ir teismui skųs VTEK sprendimą pripažinti jį pažeidusiu Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą“, – po etikos sargų smūgio buvo skelbiama VPT interneto svetainėje ir nurodomas pagrindinis motyvas. Girdi, „GMU įdiegtos antžeminės automatinės miško gaisrų stebėjimo sistemos vertinimą VPT atliko vykdydama FNTT pavedimą. Ši tarnyba dėl GMU veiksmų atlieka ikiteisminį tyrimą ir tai nieko bendro neturi su E. Sakalauskaite“.
Deja, tokie Ž. Plytniko motyvai LVAT neįtikino. Teismas atmetė tik vienintelį VTEK kaltinimą: Ž. Plytnikui nebuvo būtina deklaruoti, kad konfliktuoja su savo buvusia pavaduotoja.
Dabar jau buvęs VPT vadovas VTEK slenkstį mynė ne pirmą kartą. Seimo Antikorupcijos komisija 2011 metų pabaigoje paprašė įvertinti Ž. Plytniko elgesį, nurodydama, kad savaitraštis „Valstiečių laikraštis“ publikacijoje „Krištolinis Prezidentės favoritas spėjo prisidirbti“ paskelbė, jog, neturėdamas nustatyta tvarka patvirtinto savo tiesioginio vadovo – t. y. ūkio ministro – leidimo, dėsto Mykolo Romerio universitete, o eidamas tarnybos direktoriaus pareigas dalyvauja šios aukštosios mokyklos vykdomų viešųjų pirkimų vertinimo procedūrose, nuo jų nenusišalina.
Tačiau tąkart Ž. Plytnikas išlipo sausas. Iš penkių VTEK narių balsavo tik trys – du už tai, kad buvo pažeistas įstatymas, vienas prieš. Sprendimui priimti būtinas trijų narių pritarimas. Elena Vaitiekienė bei Rytis Juozapavičius nuo vertinimų nusišalino.
„Nusišalinu nuo Ž. Plytniko klausimo svarstymo, nes tikiu, kad jis siekia mane paveikti savo byloje. Žurnalistas Artūras Račas liudija, jog Ž. Plytnikas 2011 metų gruodį tvirtino jam, jog esu šališkas Ž. Plytniko bylos svarstyme. Tą patį man telefonu patvirtino ir pats Ž. Plynikas 2012 metų sausio 5 dieną. Ž. Plytniko pokalbius apie mane su žiniasklaidos atstovais suprantu kaip raginimą nušviesti mano, kaip pareigūno, veiklą neigiamai. Tikiu, kad Ž. Plytnikas galėjo inicijuoti neigiamą mano veiklos nušvietimą žiniasklaidoje, ir manau, kad kaip Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas gali persekioti su manimi bendradarbiaujančias organizacijas“, – savo privačiųjų interesų deklaracijoje apie galimas Ž. Plytniko užmačias rašė R. Juozapavičius.
Kad Ž. Plytniko žodis žiniasklaidai galėjo būti tikrai svarus, puikiai iliustruoja pavyzdys. 2011-aisiais Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) paskelbė korupcijos žemėlapį. Jame buvo teigiama, kad kas penktas su VPT susidūręs verslininkas, siekdamas sau parankaus sprendimo, davė kyšį pinigais arba atsiskaitė paslaugomis šios tarnybos valdininkams. Per pastaruosius penkerius metus šioje valstybinėje institucijoje korupcijos lygis padidėjo bene labiausiai tarp visų valstybinių įstaigų – net 31 proc. Tokios išvados padarytos atlikus STT užsakytą specialią apklausą. Šią informaciją paviešinus vienai iš žiniasklaidos priemonių, Ž. Plytnikas neaišku kokiais būdais ją privertė tai paneigti. Tačiau STT šios informacijos iki šiol nepaneigė – kaip galima paneigti tai, ką nustatė sociologai?
Teismų karuselėje
Ž. Plytnikas iki pat jo atleidimo iš pareigų dienos taip ir neišlipo iš teismų su E. Sakalauskaite karuselės. Šiame konflikte bene įdomiausia tai, kad teisininko diplomą turintis vyras įvairiais būdais ignoruoja teismų priimtus sprendimus ir jų nevykdo. Apsimesdamas jų nesuprantantis, net prašo teismų išaiškinti nutartis. Nors jose aiškiai pasakyta – E. Sakalauskaitę būtina grąžinti į darbą suteikiant jai lygiavertes pareigas. „Nėra tokių pareigų“, – dvejus metus mušėsi į krūtinę Ž. Plytnikas, nekreipdamas dėmesio į teismo nurodymą, jog panaikintos pareigybės atkūrimas ar lygiavertės įkūrimas – tai jo paties problema.
2012 metų liepą LVAT nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas Ž. Plytniko 2011 metų lapkričio įsakymas „Dėl Eglės Sakalauskaitės atleidimo“. Nors jame buvo konstatuota, kad moteris grąžinama į tarnybą, taigi į tas pačias arba lygiavertes pareigas, Ž. Plytnikas pagudravo. E. Sakalauskaitei grįžus po vaiko priežiūros atostogų, pasirašomas įsakymas „Dėl prastovos skelbimo Eglei Sakalauskaitei“, mokant minimalų valandinį atlyginimą už kiekvieną prastovos valandą. „Per mėnesį man buvo mokamas minimumas – 800 litų, vėliau suma padidėjo iki tūkstančio“, – grašius gavusi E. Sakalauskaitė teigė net sulaukusi raštiško patvirtinimo, kad į darbą eiti jai nereikia.
E. Sakalauskaitė praėjusių metų kovą vėl kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Ž. Plytniko įsakymą dėl prastovos, priteisti darbo užmokesčio skirtumą bei grąžinti į pareigas, priteisti neturtinę žalą. Šių metų gegužę LVAT neskundžiama nutartimi iš dalies patenkino E. Sakalauskaitės prašymus: panaikino Ž. Plytniko įsakymą dėl prastovos ir įpareigojo VPT E. Sakalauskaitei išmokėti skirtumą, susidariusį tarp iki prastovos gauto vidutinio darbo užmokesčio ir faktiškai mokamos už paskelbtą prastovą išmokos už visą priverstinės prastovos laiką. Tai – veik 50 tūkst. litų. VPT buvo nurodyta E. Sakalauskaitei atlyginti ir 1 tūkst. litų neturtinės žalos.
Beje, taip ir nebuvo aišku, kodėl būtina naikinti E. Sakalauskaitės pareigybę, – juk darbo krūvis tarnyboje nesumažėjo. Galima spėti, jog vienintelis motyvas buvo noras pačiam perimti jos vykdomas funkcijas. Atleidimas nebuvo siejamas su tarnybinėmis nuobaudomis.
„Viešųjų pirkimų tarnyba informuoja, kad šiuo metu tarnyboje nėra laisvų lygiaverčių pareigų, kurios Jums galėtų būti pasiūlytos. Tokiu atveju, kol situacija nepasikeis, į darbą vykti neprivalote, Jums bus mokamas vidutinis darbo užmokestis“, – po LVAT sprendimo Ž. Plytnikas informuoja E. Sakalauskaitę, kad nesiruošia vykdyti teismo nutarties. Tiesa, prisipažįsta, kad nesupranta, kaip jis turėtų vykdyti nutartį, todėl užsimena, jog dėl išaiškinimo kreipsis į teismą.
Teismas savo nutartyje juodu ant balto rašo: „(...) atsakovui tenka pareiga vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą ir paskirstyti Tarnybos funkcijas tokiu būdu, kad būtų užtikrintas įstatyme nustatytos garantijos taikymas pareiškėjai.“ Kitaip sakant, Ž. Plytnikas privalo įsteigti pavaduotojo arba jam lygiavertį etatą neteisėtai iš pareigų atleistai E. Sakalauskaitei. O kad būtų aiškiau, teismas papildo: „(...) teisiniu reglamentavimu iš esmės yra įtvirtinta, kad nėštumo ir gimdymo laikotarpiu, taip pat išėjus vaiko priežiūros atostogų, paliekama darbo vieta (pareigos), išskyrus atvejus, kai institucija visiškai likviduojama.“
Spalio 29 dieną LVAT Ž. Plytnikui įsmeigė dar vieną strėlę – atmetė prašymą atnaujinti bylą, kurios įsiteisėjusia nutartimi tarnyba sumokėjo E. Sakalauskaitei 50 tūkst. litų.
Atskleidė melą
Taigi Ž. Plytnikas iki atsistatydinimo momento nežinojo, kaip E. Sakalauskaitę grąžinti į buvusias arba joms lygiavertes pareigas, nes tokių, girdi, tarnyboje nėra. O Valstybės tarnybos departamento (VTD) direktoriaus pavaduotoja Dalia Šadžiuvienė, laikinai vykdžiusi direktoriaus funkcijas, Ž. Plytnikui dar šių metų liepos pradžioje rašė: „Nustatyta, kad Valstybės tarnautojų registre nurodyta, jog šiuo metu VPT direktoriaus pavaduotojo pareigybė, kuri priklauso E. Sakalauskaitei, egzistuoja ir ji nėra panaikinta. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad E. Sakalauskaitė galėtų ir turėtų eiti VPT direktoriaus pavaduotojo pareigas.“
D. Šadžiuvienė Ž. Plytnikui primena, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti vykdomas per penkiolika dienų. „Įsiteisėjusių teismo sprendimų, susijusių su valstybės tarnautojo pareigomis ir jų atlikimu, nevykdymas laikomas šiurkščiu pažeidimu“, – dar vieną įstatymo pažeidimą konstatavo D. Šadžiuvienė. Ji teisininkui Ž. Plytnikui taip pat priminė, kad „kreipimasis į teismą dėl sprendimo išaiškinimo savaime nestabdo teismo sprendimo vykdymo pareigos“.
Karjera – įtartina
Užsienio kapitalo bendrovėje „Delamode Baltics“, kuriai vadovavo svainis Larsas Thorsenas, dirbęs Ž. Plytnikas 2010 metų gegužę buvo paskirtas šios tarnybos direktoriaus pavaduotoju, o tų pačių metų spalį – direktoriumi. Viešai sklandžiusią nuomonę, kad jį galėjo proteguoti tuometis ūkio ministras Dainius Kreivys, pastarasis iš dalies patvirtino – abu krimto istorijos mokslus Pedagoginiame universitete.
Į VPT direktoriaus kėdę Ž. Plytnikas sėdosi su skandalais. VTD komisija nustatė, kad konkurso VPT direktoriaus pareigoms nugalėtoju pripažintas Ž. Plytnikas neatitiko net dviejų Valstybės tarnybos įstatymo reikalavimų. Tuomečio ūkio ministro D. Kreivio pasirašytose konkurso nuostatose buvo reikalaujama, kad VPT direktorius privalo turėti ne mažesnę negu 3 metų vadovaujamojo darbo patirtį. Komisija suskaičiavo, kad toks Ž. Plytniko stažas – vos dveji metai ir kelios dienos. Komisija taip pat nustatė, kad Ž. Plytnikas neatitiko ir kito konkursinio reikalavimo – B1 lygiu nemokėjo užsienio kalbos. Tiesa, pristačius svainio L. Thorseno raštą, Ž. Plytnikui pavyko trumpam išlaviruoti.
Tačiau abejonės, kad direktorius nemoka užsienio kalbos, nebuvo išsklaidytos. Komisijos nariui uždavus klausimą anglų kalba, egzamino garso įraše pasigirsta netikėtas Ž. Plytniko juokas, iš kurio galima suvokti, kad klausimo jis nesuprato. Pakartojus jį dar kartą, tęsiasi keliolika sekundžių trunkanti tyla, ją nutraukia egzaminuojamojo tyliai lietuviškai ištartas žodis „karšta“, o toliau seka atsakymas – į šį klausimą bus atsakyta vėliau. Tačiau „vėliau“ nebuvo. Beje, Ž. Plytniko užsienio kalbos žinias iliustruoja ir dar vienas faktas – jis neišlaikė anglų kalbos stojamojo doktorantūros egzamino į Mykolo Romerio universitetą.
Šios keblios situacijos buvo meistriškai išvengta: pakeitus tarnybos nuostatas, ji tapo nepriklausoma, o jos vadovas premjero teikimu buvo skiriamas prezidento. Tuometis premjeras Andrius Kubilius, D. Kreivio bičiulis, Ž. Plytniko kandidatūrą į VPT direktoriaus pareigas teikė prezidentei D. Grybauskaitei.
